Žodžiai kuria ir griauna. Saugok savo kūrinius / Naujienlaiškis 01

Kai aš užsičiaupiau, mano gyvenime stebuklų ženkliai padaugėjo. Vieną dieną aš supratau, kad eikvoju mano svajones kuriančią energiją gyvendamas ne visai tvarkingai.

Nustojau skųstis, kritikuoti, apkalbinėti, ginčytis, priekaištauti, zyzti ir visaip draskytis erdvėje su savo nekontroliuojama kalba. Pastebėjau, kad aš pats naikinu savo audžiamą tikrovę leisdamas savo protui elgtis be priežiūros. Kiekvienas netinkamas žodis, tarytum išlindusi vinis braižo ir drasko mano gyvenimo kūrinius!

“Na jau ne!” Pasakiau sau vieną dieną. “Neleisiu savo smegenims padrikai taškyti mano dabartį ir drumsti rytojų.“

Tai neįvyko iškart ir procesas dar nebaigtas, tikrai yra kur tobulėti, bet pastebėjęs vieną vinį, išmokau lengviau matyti ir kitas.

Kaip viskas pasikeitė!

Pasikeitė žmonės, atsirado daugiau galimybių, pradėjo plūsti finansai, gyventi pasidarė kur kas smagiau. Išsilaisvino daugiau energijos, padaugėjo idėjų, kūrybos džiaugsmo ir tapo ramiau, o sveikata pakilo į naujas aukštumas.

Bet kodėl taip yra? Kodėl kalba gali šitaip naikinti?

Pirmiausiai mes turime suprasti ir priimti, kad žodis kuria. Mes turime laisvą valią ir esame kūrėjai (iš mažosios k). Pagrindiniai kūrybos įrankiai yra mintys, žodžiai ir veiksmai. Mintys, būdamos subtiliausios, gali suktis tornadais galvoje, bet dar taip greitai nesukurti patiriamos tikrovės. Jos gyvena sąlyginai nestruktūruotoje erdvėje, nebūtinai yra kryptingos, linkusios lengvai keistis ir modifikuotis.

Žodis – visai kitas sutvėrimas. Tai yra koncentruota ir sustiprinta mintis. Reikia nemažai apie tai pagalvoti ir daugybę kartų kartoti, kad leistum sau ištarti žodį. Kuo mintys dažnesnės ar stipresnės, tuo lengviau išspjaunamos žodžiu. Dažnai automatiškai paleistas žodis turi garsą, greitį, kryptį, emociją, adresatą, veido išraišką, kontekstą, ketinimą ir t.t.

Žodis pasižymi tūriu, talpa, į kurią galima visko pridėti. Ir jis keliauja, jis jau paleistas.

Ir čia tik viskas prasideda.

Ar kada nors pastebėjote, kad išgirdus savo kalbą įrašuose tampa šiek tiek nejauku? Tarsi nelabai patiktų save girdėti? Aš ne vienerius metus vengdavau klausyti savo koncertų įrašų, nes man nepatikdavo mano balsas. Tik po kiek laiko pripratau.

Tam yra priežastis. Mes esame įpratę save girdėti ne tik savo ausimis, bet ir savo kūnu. Mūsų žodžiai rezonuoja mūsų kaukolės kauluose, minkštuosiuose audiniuose ir kauluose esančiose ertmėse – ančiuose (dar kitaip - sinusai). Vibruoja net mūsų dantys. Pro gerklę praeinantys nervai, stuburas ir smegenys ne tik siunčia signalus bet ir dreba ištartame dažnyje.

Kitaip tariant, nemaža dalis kiekvieno ištarto žodžio mums betarpiškai jaučiasi kūnu, garsui dar net nepasprukus iš burnos, o kita – girdisi ausimis jau išleidus į pasaulį.

Todėl išgirdę save iš šalies nustembame, „plikas“ mūsų balsas yra neįprastas.

Bet kodėl apie tai aš kalbu ir kaip tai susiję su mūsų kuriama tikrove?

Bet kokį pasakytą žodį mes pajaučiame ir išgirstame pirmieji. Gali keiktis, siųsti ant šešiolikos raidžių, bet pirmiausia tavo sistema tai išgirs. Net ir nusiųstas keiksmas ar kritika yra išgirstami mūsų pačių kūno.

Ir spėkite kaip lengvai kūnas į save priima garsą, kuris sklinda ne tik oru, bet ir visais jūsų kaulais iki pat smegenų centro ir jame esančios endokrininės sistemos...

Mes nesuvokiame, kad kalbėdami „turtingu“ bagažu prikrautus žodžius adresuotus namiškiams, bendradarbiams, kaimynams, per televizorių matomiems politikams ir kitoms valstybėms pirmiausiai pasakome SAU.

Per sukąstus dantis keikdami jau seniai mirusį Hitlerį, keikiame ir save.

Už vairo sėdėdami ir kritikuodami kelio darbus – kritikuojame save. Nes nėra daugiau kam išgirsti tą kritiką. O jeigu ir yra, dažniausiai tai bus niekuo dėti žmonės ar gale sėdintys vaikai.

Supraskime, kad mūsų nervų sistema klausosi. Jis klausosi visko kas ją pasiekia. Vakar man teko apsilankyti viename telefonų salone ir patirti vienos klientės piktą retoriką darbuotojų atžvilgiu. Moteris panikavo, kėlė balsą ir kitaip stresavo. Stresavo ir ją aptarnaujantis personalas. Net ir aš stresavau. Žinoma, man buvo gerokai lengviau atsitraukti nuo situacijos ir ją stebėti neteisiant nė vienos pusės. Po to padėjau nurimti ir darbuotojai, nes ji, mane beaptarnaudama, dar buvo sutrikusi.

Mano nervų sistema klausėsi svetimo konflikto ir reagavo. Žodžiai buvo skirti ne man, tačiau aš juos gaudžiau net to nenorėdamas.

Aš negalėjau pasirinkti kas mane pasiekia, bet galėjau visiškai kontroliuoti kas iš manęs išeina. Gal kartu su darbuotojais išjuokti ir apkalbėti moterį ar pasiūlyti kitą perspektyvą nieko nekaltinant ir padėti prisiminti, kad bet kuriam iš mūsų gali būti juodų vakarykščių dienų, kurios pasiglemžė visą šiandienos šviesą.

Taigi, kalba ardo mūsų fiziologiją, tačiau yra ir dvasinė pusė.

Kiekvienas žodis tveria mūsų tikrovę į ją įnešdamas kuriančios ir darnios arba naikinančios bei išderinančios gyvenimo tėkmę energijos.

Įsivaizduokite. Jeigu aš noriu kažką savo gyvenime sukurti ir pasiekti, aš apie tai svajoju, mąstau, kalbu ir atitinkamai veikiu. Tačiau apsisukęs pradedu kalbėti niekus, pezėti ir paistyti nesąmones apie kitus. Kodėl tikrovė turėtų klausytis tik mano teigiamų minčių, žodžių ir veiksmų?

Jeigu mano nervų sistema klausosi visko, tuomet ir tikrovė klausosi VISKO.

Ir iš visumos yra kuriami mūsų gyvenimai, o ne iš izoliuoto ir sterilaus fasado.

Manęs kaip visumos yra klausomasi ir iš visumos aš gaunu atgarsį. Pagal atgarsius aš formuoju savo tikrovės vaizdinį ir pagal tą vaizdinį aš toliau priimu savo sprendimus. Jeigu būsiu neatsargus, tuomet pateksiu į juodą užburtą ratą. Keiksnosiu tikrovę, gausiu patvirtinimą, pagal tai toliau keiksnosiu ir viso gero.

Atitinkamai prisitaikys mano kūnas, sveikata, finansai, aplinkiniai žmonės, įvykiai ir visa realybė.

Ir aš galvoju: kaip gražiai sukonstruota mūsų egzistencija! Kūrėjas tarsi būtų įdiegęs mums savisaugos mechanizmą. Kurdamas ir kalbėdamas sukursi aplinką, kurios dalimi ir tapsi. Gerai tau ar blogai bus, renkiesi pats.

Neįmanoma nuo to pabėgti, bet visuomet įmanoma pasikeisti.

Žinoma, nėra paprasta reguliuoti savo negatyvią retoriką. Negatyvi ir silpninanti kalba savo rezultatus dažniausiai parodo negreitai. Jeigu žmogus apie save kalba silpnus žodžius, ilgainiui tampa silpnas ir vis labiau patiki tuo ką sako. Jeigu turėjo laiko visą gyvenimą girdėti kitus ir praktikuotis ant savęs, pačiam pastebėti bus reikalų.

Pabandykite pajausti subtilią savo kūno reakciją tardami žodžius. Kaip žodis jaučiasi? Kada jo reikia ir kokio jo reikia? Ar galiu ištarti geriau, kitaip, laiku?

Mes turime vidinę klausą ir galime pajausti ar organizmas patiria vidinį disonansą ar skleidžiasi ir harmonizuojasi. Iš pradžių gal pavyks tik su grubiausiais pavyzdžiais ir žodžiais, bet įgūdis tobulės. Pajutę - nebenorėsime švaistytis bet kuo ir stebuklų pradės daugėti.

Iki kito šeštadienio!