Tavo prigimtinė teisė - kurti / Naujienlaiškis 07

Žmogus turi kurti, nes kitaip jis sužlunga.

Viskas ką mes matome ir naudojame savo civilizacijoje buvo sukurta žmogaus. Pradžioje turėjo būti sugalvota, o tuomet sukurta. Kažkieno kūryba pasitarnavo kito labui ir leido kurti toliau.

Tačiau kūryba yra ženkliai paslaptingesnis reiškinys, negu iš pirmo žvilgsnio mums atrodo. Tai nėra tik daiktai, literatūra, menas ir veiklos. Kodėl ji mums gyvybiškai svarbi?

Pirmiausia mes turime suprasti, kad žmogus neturi kitos išeities. Jis nuolatos kuria. Ne daiktus ir meną, jis kuria pačią Visatą. Visos žmogaus mintys, veiksmai ir jausmai nuvilnija plačiu egzistencijos vandenynu ir sąveikauja mums nežinomais būdais su Visuma.

Besikeičianti Visuma keičia ir mus, mūsų aplinką, informacinį lauką ir įvairias dar žmogaus nepažintas paslaptingas Kūrinijos sroves. Kol žmogus kvėpuoja, tol jis kuria.

Milžiniškos žmonijos problemos buvo išspręstos kuriant daiktus ir keičiant aplinką, tačiau dar monumentalesnės bėdos buvo sukurtos nesuprantant žmogaus kuriančiosios galios.

Šio susiformavusio suvokimo deficito pamate – materialaus pasaulio išaukštinimas. Kodėl jis buvo išaukštintas? Nes jis akivaizdus.

Visiems tapo labai aišku, kur slepiasi žmonių kontrolės svertai, kur slypi materialinės gerovės galimybės ir ribos. Atsirado daugybė įvairiausių metodų ir pavyzdžių kaip pažaboti planetos resursus. Tiek gamtinius išteklius tiek žmogaus pastangas. Tą padaryti leido įvairios technologijos – pradedant ugnies atradimu, rato, irigacijos, žemės ūkio, medicinos, matematikos, fizikos, robotikos, raketų išradimu ir baigiant atomų skaldymu bei fundamentalių dalelių paieškomis dalelių greitintuvuose. Kūryba dėl nepasotinamo smalsumo, materialinės gerovės, varžymosi, gėrio siekio, kontrolės troškimo ir noro būti pirmu.

Materialinė kūryba. Mes labai gerai įvaldėme materialinę kūrybą mokslo laboratorijose, robotų surinkimo linijose ir net savo virtuvėse. Orkaitės, mikseriai, kombainai, šaldikliai, garintuvai, deimantinės keptuvės, keraminiai peiliai, įvairiausi skustukai ir tarkos, kad pagamintum...pavalgyti. Tiesiog iškeptum kiaušinį, o gal paruoštum sudėtingiausią Mišelino žvaigždutės vertą patiekalą – esi tikrų tikriausias alchemikas.

Subtilesnė žmogaus kūrybos forma – informacija. Tarsi žmonijos klijai, begalė istorijų, žinių, mitų, naujienų, pasakojimų ir instrukcijų leido mums turėti tęstinumą, peržengti žmogaus gyvenimo trukmės ir ištisų kartų apribojimus. Žodinė, rašytinė ir galiausiai skaitmeninė informacijos forma leidžia mums užregistruoti savo svajones, planus, idėjas ir jomis dalintis seniai netekus savo materialaus žmogiškojo apdaro.

Suprantama, kad daiktai taip pat yra savotiška informacijos išraiška, tačiau aiškumo vardan aš norėjau išskirti šias dvi perspektyvas. Nors duomenys ir informacija yra beveik nemateriali, šią kūrinijos formą galima aiškiai perduoti ir kopijuoti. Istoriją galima atpasakoti, žinias – kartoti, pritaikyti ir perduoti.

Žmogus puikiai valdo ir šią kūrybos išraišką. Informacija tapo dideliu turtu ir yra kaupiama, parduodama, saugoma, slapstoma ir manipuliuojama. Vėl tais pačiais tikslais.

Bet mane domina pati subtiliausia žmogaus kūrybos savybė.

Mes turime suprasti, kad fundamentaliausia prasme, bet koks žmogaus veiksmas kažką sukuria. Tik toji kūryba dažniausiai yra nesąmoninga. Mūsų elementariausias buvimas veikia aplinką ir ją keičia. Kvėpuodami keičiame kambario deguonies ir anglies dvideginio santykį, keičiasi oro drėgmė. Daugybė negyvų odos ląstelių krenta nuo mūsų odos nuo menkiausio judesio. Kūnas negali būti sustabdytas nuo nuolatinės kaitos ir naujų ląstelių kūrimo. Mes naudojame vandenį, gaminame maistą, perkame daiktus, pasakojame dienos įvykius ir taip toliau.

Kur ir kaip pažvelgsi – vien kūryba. Nebūtinai ji yra akivaizdžiai naudinga man ar tau, bet ji vyksta. Čia, Žemėje ir ten kosmose. Iš dulkių gimsta žvaigždės, o iš žvaigždžių juodosios skylės. Klausimas ar ji kažkam naudinga netelpa į šį naujienlaiškį, bet dabar tegu pasitarnauja pabrėžti faktui, kad žmogus niekada pilnai nežino savo veiksmų ir pasirinkimų įtakos Visumai.

Konkrečiai nežino, bet gal gali nujausti?

Grįžtu prie subtiliausio ir galingiausio mūsų, kaip kūrėjų iš mažosios raidės, sugebėjimo.

Galimybės keisti savo būseną.

Sunkiai aprašomos žmogaus sąmonės būsenos ir sugebėjimai yra paslaptingiausia žmonijos dalis, kuri valdo ir kuria mūsų civilizaciją daug įtakingiau negu bet koks daiktų ar dirbtinės informacijos manipuliavimas. Išties, daiktai ir informacija gali būti pasitelkiami keisti savo sąmonės būseną viena ar kita kryptimi, tačiau sąmonė niekada neina po daiktų. Jį eina prieš.

Subtilios žmogaus sąmonės savybės buvo tyrinėjamos nuo senovės ir neišvengiamai atiteko šamanų, šventikų, mistikų ir šventų žmonių atsakomybei. Visose kultūrose buvo žmonės, kurie meldėsi, bendravo su dvasiomis, gamtos jėgomis, pranašaudavo, kalbėdavo su žvaigždėmis ir protėviais. Visos kultūros be išimties turi dvasines tradicijas, praktikas ir ritualus. Beveik visos senovės kultūros nujautė, kad eiti vien daiktų ir informacijos keliu buvo pavojinga, todėl skyrė nemažus resursus užtikrinti, kad dvasinis kelias būtų vystomas. Turiu paminėti, kad iš nežinojimo, korupcijos ir baimės, daugybė dvasinių kelių virto pragaro praktikomis. Ko gero jokia žmogaus veikla nėra atspari piktnaudžiavimui.

Stebėdami akmenis, medžius ir ežerus mes visuomet nujautėme, kad yra kažkas daugiau, visa tai jungiančio ir kuriančio. Žvelgdami vieni kitiems į akis, mes visuomet įtarėme, kad esti kur kas didesnė prasmė negu bet kuris iš mūsų galėtų aprėpti ir visi kartu mes bandėme įgyvendinti ir realizuoti slaptas savo nuojautas.

Man labai patinka žodis būsena. Nes jis reiškia, kad užtenka tiesiog būti. Ir čia aš priartėjau prie pagrindinės minties: žmogaus būsena yra kūrybos aktas.

Žmogus kuria būdamas. Tačiau ką jis kuria? Kur tie daiktai ir informacija? Kur tie svertai, kuriuos galėtume panaudoti savo ir žmonijos naudai?

Skirtingai nei daiktų ir informacijos kūryba, kuriančios būsenos mechanizmas ir rezultatai yra nematomi. O jeigu nematomi – jais sunku manipuliuoti kitus ir kontroliuoti rezultatą. Pats švenčiausias Kūrinijos principas yra daug labiau slėpiningas nei bet koks fizikos dėsnis, tačiau prieinamas ir pasiekiamas kiekvienam.

Jeigu galvosime, kad žmogaus sąmonė gimė dėl smegenų veiklos, tuomet pakliūsime į bėdą. Tai reiškia, kad pirmiau eina daiktai, o tuomet sąmonė. Iš to išeina, kad Visata yra daiktų visata ir atsitiktinis materijos sąveikavimas sukūrė žmogų ir galiausiai sąmonę.

Tačiau jeigu priimsime, kad Visata yra Sąmonės Visuma, sąmoninga ir kūrybinga, tuomet galime daryti prielaidą, jog žmogus buvo sutvertas Sąmonės, o žmogiškoji sąmonė yra šios didžiosios Sąmonės sukonkretinta išraiška. Oho!

Jeigu Visata yra sąmoninga, vadinasi negali būti sąmoninga tik jos dalis – žmogus. Neišvengiamai peršasi išvada, kad absoliučiai visa Visuma yra sąmoninga. Gal būt mūsų sąmonės suvokimui sunkiai pasiduodanti, bet sąmoninga. Tai reiškia, kad net erdvė kambaryje yra sąmoninga ir net bet kokia materijos dalelytė dalyvauja kosminiame Sąmonės šokyje. Mes taip pat.

Kurianti jėga yra kurianti. Ji sukūrusi nepalieka. Ji palaiko, maitina ir įtakoja.

Ir čia visas įdomumas. Mes taip pat įtakojame Visumą.

Mes negalime įsivaizduoti, kad jeigu mus kuria Visuma, tai mes nekuriame Visumos. Mes save kuriančios Visumos dalis!

Ką mums visa tai reiškia praktiškai?

Mūsų būsena ir jos kokybė veikia visą kuriantį lauką. Kuriantis laukas mus toliau kuria.

Nekęsdamas ir bijodamas žmogus neišvengiamai kuria lauką, kuriame bus daugiau ko nekęsti ir bijoti. Šio poveikio negali sustabdyti nei sienos nei finansinė padėtis nei politinė situacija.

Mylėdamas ir atleisdamas žmogus kuria lauką, kuriame pasireikš daugiau meilės ir atjautos.

Kaip galvojate, kokia yra nuostabiausia šito fenomeno dalis?

Kiekvienas yra galingas. Visi mes esame apdovanoti. Nė vienas nėra paliktas vienas, nė vienas nepaliktas be šios teisės. Jūs galite neturėti pakankamai pinigų pastatyti mokyklą, pradėti labdarą, padėti našlaičiams, bet jūsų būsena, jūsų kasdienė būtis gali padėti sukurti lauką, kuriame atsiras žmonės galintys pastatyti ne vieną mokyklą ir padaryti gerą darbą.

Mes galime būti paralyžiuoti, gulėti lovoje, sėdėti namuke vidury miško, neturėti rankų ar dar kaip nors būti limituoti, bet žmogaus pasirinkimas mylėti, atleisti, džiaugtis, dėkoti, užjausti, melstis ir save pažinti padaro didesnį darbą, negu bet koks materialus veiksmas.

Tai ir yra mūsų išsigelbėjimas. Jis yra skirtas kiekvienam, niekas nėra paliktas ir pamirštas.

Ir tik išlipus iš deterministinio materializmo, atsisakius akis už akį, dantis už dantį, mes galime išsivaduoti ir išvaduoti kitus. Lygiai taip pat, kaip žmogus geba transformuoti žemės grumztą į nuostabų sidabro papuošalą, būtent taip žmogus geba transformuoti neigiamą žinią, vaiko kaprizą, nemandagų gestą, nelauktą tragediją ar piktavalio veiksmą į meilės, atjautos ir supratimo atsaką.

Kaip tai pakeis įvykius? Kaip tai pakeis pasaulį? Kokią įtaką tai padarys ateičiai, praeičiai ir dabarčiai? Ar pasikreips dangaus kūnai, ar sumažės katastrofų ir karų, ar gims daugiau šviesuolių, ar bus mažiau badaujančių?

Aš nežinau ir negaliu nuspėti. Bet jeigu aš apie tai sužinojau ir man buvo leista suprasti ar nepasikeitė mano atsakomybė?

Čia yra tikroji kūryba.