Mūsų slaptas gydytojas - mikrojudesys / Naujienlaiškis 10

Valingas judesys ir veiksmas yra žmogaus dovana. Tai privilegija, kuri leidžia mums būti ir pažinti. Be judesio mes negalime įsivaizduoti elementariausios savo minutės šiame gyvenime. Judesys neprivalo būti didelis - nenuryk laiku seilių ir negalėsi apie nieką kitą galvoti kaip tik nuryti seiles.

Ruošiantis Stuburo Masterklasės mokymams man sugrįžo provokuojanti mintis:

Kiek iš tikro yra valinga žmogaus tikrovė? Kiek priklauso nuo žmogaus, o kur jam tenka atiduoti vairą ir leisti autonominiams procesams nuvairuoti iki kitos stotelės?

Gali pasikloti lovą, pasirūpinti pagalvėmis ir pižamomis. Užsidėti miego kokybę sekančius žiedus, įsijungti knarkimo stebėjimo programėlę ir... atsijungti. Neturi kito pasirinkimo ir naktį turėsi vartytis, gal knarkti ar seilėtis, dažnai nugulėsi veidą ar kaklas kaip nors nepatogiai užsilenks.

Dieną tu buvai kostiumuotas verslininkas ar pasitempusi politikė, o naktį tavo kūnas yra belekaip plaikstomas ir sukiojamas nenugalimos biologinės tikrovės.

Valingo ir nevalingo judesio ribas aš tyrinėju ir apie jas mąstau gydydamas žmones. Pasirodo, kad egzistuoja aiškios ribos, kurios skiria kiek žmogus gali jausti judesį ir tai daro didelę įtaką jo sveikatai.

Gydant stuburą tai ypač aktualu. Mes turime daugybę pratimų ir gydymo protokolų. Stiprinimo, tempimo ir lankstymo metodų, bet to neužtenka. Tai yra tik dalis kūno tikrovės ir beveik niekas nekreipia dėmesio į mikrojudesius.

​

Kūnas gyvena mikrojudesiuose. Jam nuolatos reikia palaikyti ir reguliuoti įvairias funkcijas mažyčiais, vos juntamais judesiais ir mikroskopiniais procesais.

Mikroskopinius procesai – baltymų sintezė, ląstelių dalyba, endokrininės ir daugybė kitų reakcijų, kurių mes nejaučiame, bet galime įtakoti. Apie tai gal kitą kartą.

Aš kalbu apie subtilius slėgių pokyčius sąnariuose ir spaudimo paskirstymą stuburo diskuose, kuriuos veikia net kiekvieno įkvėpimo ir iškvėpimo banga. Apie tekantį smegenų skystį stuburo kanale. Apie diafragminio įkvėpimo spaudžiamus ir judinamus organus.

Daugybė žmonių to absoliučiai nejaučia ir nežino kaip jausti. Sportuoja, stiprina ir lanksto, atlieka akivaizdžius pratimus, bet subtilesnės kūno tikrovės jie nemato, jiems niekas neparodė.

Mažai akivaizdūs kūno pokyčiai, subtilesni pojūčiai bei įtampa buvo nepastebėti ir galiausiai tik skausmas juos priverčia pabusti.

Kūnas kietėja ir skystėja

Visiems yra pažįstamas grubus judesys. Tai kasdienis judėjimas, skirtas dirbti darbus, pernešti save erdvėje, pakelti vaikus, tvarkyti namus ir sportuoti. Žmogaus kūnas sugeba keisti savo būklę pagal atliekamus darbus ir judėjimo tikslus. Tarkime, jeigu reikia padirbėti kastuvu, mes norime tvirtai dirbančių raumenų, aiškių ir tvirtų judesių. Niekas nenori maskatuotis ir banguoti su sunkiu kastuvu – darbas reikalauja sukietėti.

Tačiau grįžus namo į poilsį, kūnas turi sugebėti atsileisti. Jis minkštėja ir skystėja, nes kitu atveju nesugebėtų gerai regeneruoti. Per įtemptą raumenį prastai teka maisto medžiagos, ilgainiui jis pradeda badauti ir „sušoka“ į kietą skaidulų pluoštą – spazmuoja ir pradeda trukdyti kūnui. Vietose, kur raumenys nesugeba atsipalaiduoti pradeda strigti mikrojudesys.

Suminkštėjęs kūnas leidžia lengviau išsivalyti audiniams, nutekėti limfai, integruoti naujas statybines medžiagas ir sutaisyti bei sugydyti mikropažeidimus, kuriuos mes visi patiriame.

Žmogaus organizmas turi sugebėti persijungti ir keistis tarp šių dviejų būsenų. Jeigu nespėja sutvirtėti, kūnas neatlaiko ir įvyksta pažeidimas. Jeigu nesugeba suminkštėti – eikvoja audinius, nebepaskirsto krūvio ir sąnariai degeneruoja.

​

Kas yra mikrojudesys?

Tai savaime nutinkantys ir nervų sistemos reguliuojami vidiniai judesiai. Atsiremkite šonu į kėdės atlošą ir jūsų šonkauliai pajudės ir pajudins begalę audinių. Tai į begalybę panašus mažų skaidulų, sąnariukų, kraujagyslių, nervų ir fascijos orkestras, kuris neišvengiamai turi veikti.

​Pagalvokite apie aukštą žolę pievoje blaškomą vėjo. Vėjo gūsis varto ir guldo žolę įvairiausiom kryptim. Žolė žino kaip tai daryti, ji paklūsta vėjui (aktyviam mūsų judėjimui). Tačiau pati žolė yra sudaryta iš tūkstančių atskirų stiebelių ir visos ekosistemos. Ten vyksta mikrojudesys - atskiras gyvenimas, žolė auga, keičiasi, dauginasi, komunikuoja, atsinaujina – tai mūsų kūno audiniai. Ši žolė juda nuolatos, net kai nėra vėjo (kai mes miegame ar stengiamės nejudėti).

​Dabar įsivaizduokite, kad atėjo stirna ir išgulėjo tą žolę vienoje vietoje. Stirnai nuėjus, vėjo gūsiai jau nebegali paveikti to žolės lopinėlio. Jeigu stirna ten buvo apsistojusi ilgam, žolė pradeda merdėti, ją džiovina saulė ir ji nustoja būti ritminga pievos dalimi. Tai galėtų būti nusėdėtas juosmuo, suriebėjusios kepenys ar spazmuotas kaklas. Jie nebesugeba pasijungti į visą grandinę ir ilgainiui silpsta.

​Silpnėdamas juosmuo susilpnina visą stuburą, nusilpusios kepenys susilpnina visą kūną.

​

Kur problema?

Problema yra tai, kad žmogus bando save taisyti grubiais judesiais. Jeigu jam pradeda skaudėti nugarą dėl to, kad per daug mosavo kastuvu, jis nueina ir daro tokius pat grubius pratimus. Judėdamas susižalojo, kažkaip reabilitavosi, sustiprino, bet jautrumas nepadidėjo. Jis nori visą pievą pūsti stipriu vėju, bet to išgulėto ploto nepasiekia. Ten reikia kitokio dėmesio daugiau jautrumo ir kitokio priėjimo.

​Dažnai tokių pacientų nervų sistema nesugeba persijungti ir jie tame pačiame spazme daro tuos pačius judesius, kuriais ir susižalojo.

​Man kartais tenka susiimti už galvos, kai paprašau pacientų parodyti kaip jie daro jiems paskirtus pratimus. Maksimalus grubumas save tempiant ir įsitempiant. Per skausmą, kančią ir pasipriešinimą atliekami judesiai. Su mažai tikslumo ir be jokio jautrumo.

Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kuri sumenkina reabilitacijos poveikį ir kodėl žmonės susižaloja sportuodami ar kitaip judėdami. Jie trukdo savo kūnui gyti ir nejaučia ką jis nori pats padaryti. Nežino ką jų kūnas gali.

​

Kaip kalbėtis su nervų sistema.

​Aš savo studentams pastoviai kartoju: paciento nervų sistema nuolatos klausosi ir viską stebi. Būkite sąjungininkais ir nekovokite su paciento nervų sistema, tuomet ji jums pati padės gydyti.

​Beveik bet koks judesys ir visi audiniai turi savo ribą. Pasiekusi ribą nervų sistema įsitempia. Ji bando apsisaugoti ir stebi kas bus. Tuomet vyksta prisitaikymas ir adaptacija. Jeigu ribos nuolatos yra peržengiamos ir prisitaikyti nebėra kaip, visuomet bus paliekamas pėdsakas. Šis pėdsakas pasireiškia kaip mikro pažeidimas, skaidulų įtrūkimas, kremzlės eikvojimas ar fascijos įplyšimas. Žinoma, ne viskas veda iškart į pažeidimą, nereikia bijoti judėti, bet reikia suprasti, kad nervų sistema prisimena tas ribas.

​Kiekvieną kartą priartėjus prie audinių atsparumo ribos, raumenys įsitempia ir visa nervų sistema sudirgsta. Šis sudirgimas yra subtilesnis negu skausmas ir dažnai nėra gerai jaučiamas. Tai beveik pasąmoninis nepatogumas, kurį dažnai žmonės sumaišo su silpnumu ir bando nugalėti treniruodami.

​Mes galime parodyti savo nervų sistemai, kad jaučiame ribas. Tokiu būdu galime labai teigiamai ir terapiškai save paveikti. Pabandykite šiuo elementariausiu pavyzdžiu:

​Atsistoję suraskite pačią neutraliausią stovėseną, kurioje visos įtampos būtų subalansuotos. Pajusite greitai ir nesunkiai. Tuomet pradėkite sukti dubenį vos matomu ovalu. Tegu trajektorija ir greitis patys save diriguoja, bus labai patogu. Pabandykite judėti taip, kad nejaustumėte įsijungiančių raumenų. Tegu tai būna labai subtilus judesys. Pabūkite ir pajauskite kaip keičiasi judėjimas.

Pajuskite savo sąnarius kaip skysčio pagalves, kaip švelniai muilinėje slidinėjantį šlapią muilą. Nervų sistema jaučia, kad jūs jaučiat. Ji jaučia, kad jūs nepradedate judėti mechaniškai. Jūs judate be pastangos ir pati nervų sistema pradeda viską minkštinti. Vykstantys pokyčiai sveikai tonizuoja, regeneruoja ir subalansuoja.

Tokiu būdu galite judinti ir juosmenį, ar bet kokią kitą stuburo dalį, visus sąnarius. Tai yra nulinis judesys. Tai judesys prieš judesį. Jis gydo ir niekada nebūna skausmingas.