Mirti yra būtina

Aš vis labiau mėgstu mąstyti apie mirtį. Senų idėjų mirtį, kūno mirtį, ląstelių mirtį, susikurtos personos mirtį, iliuzijų mirtį, svajonių mirtį, jaunystės mirtį...yra daug mirčių.

Jeigu skamba makabriškai, tai tik dėl to, kad kultūriškai esame pripratinti bijoti kalbėti apie mirtį. Jeigu bijome kalbėti, bijome ir galvoti. O jeigu bijome galvoti, po truputį mirties idėja išsigimsta.

Staiga kalbos apie mirtį yra susiejamos su prietarais, blogais ženklais, įžeidimu, tamsa, prakeiksmais, vaiduokliais, ar dar kokia velniava.

Mirtis yra paprasta. Ji būtina. Ji leidžia gyventi.

Ląstelės turi mirti, kad naujos galėtų užgimti. Svajonės turi mirti, kad leistų ateiti naujoms. Senas žmogus turi išeiti, kad atlaisvintų vietą jaunam. Pasenusios idėjų išraiškos turi išnykti ir atgimti naujai.

Net dienos įspūdžiai ir nuovargis numiršta miego patale. Kaip reikėtų gyventi, jeigu dienos prisiminimus ir jausmus perneštume į kitą dieną nė kiek nesusilpnėjusius ir užkrautume naujais?

Kažkas turi nunykti ir palikti vietos.

Miegas yra maža mirtis. Tokia diena, kokią šiandien turėjome daugiau niekada nepasikartos. Niekada mūsų vaikai tokie nebebus, kokie buvo šiandien. Niekada kūnas nebebus toks, koks buvo šiandien.

Iki tos dienos, kol numirsime, teks numirti dar daugybę kartų.