Kodėl žaizdos gyja greičiau ir kas yra paleidimas / Naujienlaiškis 04

Noriu su jumis pasidalinti tikra žmogaus supergalia. Tai vienas svarbiausių sugebėjimų, kurį gali išsiugdyti žmogus.

Paleidimas.

Paleidimo veiksmas išlaisvina nuo linijinių veiksmo ir atoveiksmio pinklių, kuriose jeigu nutinka kažkas neigiamo, tai ir pasekmės yra neigiamos. Paleidimas padeda greičiau gyti ir pasveikti, leidžia greičiau vystyti sąmonei, sutrauko įvairius karminius ryšius (jeigu jais tikite), ženkliai pagerina imuninę funkciją ir leidžia gyventi prasmingesnį gyvenimą.

Kaip jau sakiau, tai supergalia ir jos poveikis yra antgamtinis. Jis nepavaldus erdvei ir laikui, vyksta keisti ir nepaaiškinami dalykai. Net praeitis nėra saugi – yra šiokių tokių įrodymų, kad keisdami dabartį galime pakeisti ir praeitį. Jau visiškai įsijaučiau.

Bet pradėsiu nuo Naujametinės istorijos, kuri pasitarnaus puikiam paleidimo veiksmo pavyzdžiui.

Švenčiant Naujuosius sugebėjau nusideginti delną degdamas šaltą ugnelę, kuri užsidegusi kažkodėl nusprendė ugnį džiaugsmingai išpurkšti. Matyt ugnelė jau seniai svajojo būti uždegta, Naujieji metai, jaudulys, juk žinote kaip būna...

„Bet kaipgi, taigi aš osteopatas! Negalima man rankų nudegti, man juk žmones reikia jomis gydyti, į darbus greitai reikės grįžti.“ - Tokios mintys man iššoka staiga.

Lyrinis nukrypimas: Panašios mintys dažnai dar gali būti pastiprintos aplinkinių. Nors tai nebuvo šis atvejis, bet jums tikriausiai yra pažįstamas žmonių tipas, kurie, nepaisant įtikinėjimo, kad viskas jau gerai, vis tiek pergyvena, bruka pagalbą ir „padeda“ tau pasijusti blogiau negu iš tikro yra. Tuomet reikia ne tik su trauma tvarkytis, bet ir su norinčiais padėti. Kaip sunku mums įtikti, nėra pagalbos – blogai, per daug pagalbos irgi negerai...

Grįžtant prie nudegimo. Tai visai nedidelė trauma, bet jau pakankamai atkreipianti mano dėmesį. Iš patirties žinau, kad tokie nugedimai gyja ilgai, ypač – delno srityje.

Teko panaudoti supergalią, kurią visi mes turime – paleidimą.

Kaip tai vyksta.

Galima įvykį skirstyti į ankstyvąją ir vėlyvąją fazes. Jos labai skiriasi, nes pirmoje fazėje patiriama žaibiška stresinė būsena, o kitoje dominuoja ilgalaikis įvykio istorijos ir jos skirtingų versijų kartojimas.

Ankstyvoji fazė.

Pirmiausia – jokios kaltės. Įvyko, buvo, nutiko. Jeigu kažkas kaltas – visiems aišku ir tiek žinių. Tačiau sunkiausia susitvarkyti su savimi. MAN nutiko, kodėl nutiko? Kodėl taip dariau, kodėl taip nedariau, už ką man taip ir panašiai. Visokios mintys pradeda lįsti ir tarytum dėlės bando įsisiurbti kuo giliau. Ankstyvajame įvykio etape svarbu šias mintis kuo greičiau išmetinėti, nes jos kyla greitai ir jų daug.

Traumos metu dažniausiai gauname ir stiprų vaizdinį, kuris įsidegina mūsų atmintyje. Jeigu vožiate plaktuku per pirštą, įsipjaunate, paslystate, krentate ir kitaip susižalojate, smegenys tai savotiškai nufotografuoja. Tuomet tas vaizdinys lieka ir mes linkę jį groti kaip sugedusią plokštelę.

Teks atsisakyti vidinių komentarų apie įvykį. Kuo mažiau komentuosite, tuo geriau. Čia dažnai padeda humoras ir juokas. Tai yra ir puikus būdas neutralizuoti stresą, nes būtent šioje stresinėje reakcijoje negatyvūs vidiniai komentarai apie savo įvykį įsminga giliausiai.

Ankstyvoje fazėje reikia paleidinėti greitai ir iškarto, nes dažniausiai nėra laiko apie tai daug galvoti, reikia veikti, judėti, kalbėti ir gyventi. Trauma gali būti ir ne fizinė – tarkime ant scenos paslydote, pasakėte ne taip, susimaišėte, padarėte kvailystę ir t.t. Nėra laiko apie tai galvoti, reikia toliau tęsti, šokti ir dainuoti.

Neišvengiamai iškyla vidinė savęs kaltinimo veikla, negatyvus monologas ir tas prakeiktas nesėkmės vaizdinys.

Paleidimo veiksmas, šiuo atveju, yra neskirti dėmesio šiems procesams. Tarkite sau: „man neįdomu“, „jokių komentarų“, „nesvarbu“, „neįdomu“, „neaktualu“ ir panašiai.

Nereikia veltis į išvedžiojimus ir pasakojimus, pinti ilgas istorijas ir pasiteisinimus. Tai turi būti trumpas vidinis veiksmas – lyg spyris ar numojimas ranka. Net galima tą padaryti fiziškai ir kai kurios kultūros turi tokį veiksmą. Pavyzdžiui ranka perbraukti per krūtinę nubraukiant ir nuteškiant įsivaizduojamą purvą ant žemės. Arba nusispjauti, numoti ranka, nusijuokti ir kitaip fiziškai išreikšti paleidimą.

Žinoma, tai turi būti daroma sąmoningai, o ne kaip išmokta nervinga reakcija.

Ankstyvoji paleidimo veiksmo fazė reikalauja treniruotumo. Turi būti aiškus žinojimas ką daryti, tarytum žinotum kaip rinkti pagalbos numerį ar suteikti skubią medicininę pagalbą. Nėra laiko mąstyti ir sugalvoti kaip ta pagalba atliekama – ji skubi.

Todėl galima ir reikia praktikuoti paleidimą kuo dažniau. Kelyje į darbą – kai dėl kažkokių priežasčių pusė miesto nebemoka vairuoti. Santykiuose – kai tavęs nesuprato ir tu įsižeidei dėl nieko. Pokalbyje – kuomet tavo kvailas juokelis lieka tik kvailu. Ta prasme be juokelio...supratote?? Nesvarbu.

Paleidimą galima būtų matyti kaip žinomą posakį: traukinys miegančių nelaukia.

Kažkas įvyko, o gyvenimas juda toliau. Jeigu laikysiesi įsikibęs į stotelę, traukinys nuvažiuos.

Degiau ugnelę, nudegiau, laikrodis muša dvylika, reikia švęsti ir pilti šampaną, ranką diegia, vaikai krykštauja, degu kitą fejerverką, draugai paduoda butelį, ranką diegia, pilu į taures, prižiūriu vaikus, kad nebėgtų į dūmus, bučiuojamės ir sveikiname vieni kitus, ranką diegia, ir t.t. Keletas mano komentarų ir juoko, kad nudegiau, bet galime tęsti ir naktis sulėtėja.

Vėlyvoji fazė

Čia mes turime laiko. Įvykis jau praėjo. Galima pasiimti vaistinėlę – tiesiogine ir perkeltine prasme. Galima pamąstyti kas nutiko, paanalizuoti ir pasimokyti nekartoti klaidų.

Nudegimo vaizdinys lieka ir jis iškyla, tik jau lėčiau ir ramiau. Yra laiko pasinaudoti rūpestingai pasiūlyta pagalba, tepalai ir pleistrai...

Tai nebūtinai turėjo būti nudegimas. Tai gali būti nemalonus apsilankymas pas gydytoją, ar net akušerinis smurtas, vaiko trauma. Gal tai užpuolimas ar nelaimingas atsitikimas. Tai gali būti baisi situacija mokykloje, gėdingas nutikimas ir bet kokie kiti nemalonūs įvykiai.

Šie įvykiai lieka su mumis.

Tiksliau, mes liekame su įvykiais ir patys to nesuprasdami tampame jų įkaitais.

Kartais net psichoterapija gali būti mažai veiksminga ir daugybę metų nuolatos kartojamas įvykis tampa tik dar labiau tikras ir spalvingas. Jis ne tik apsigyvena mūsų viduje, bet ir pasidaro kapitalinį remontą, prisikabina kilimų ant sienos ir pradeda leisti televizorių ir dar taip garsiai.

Ne įvykiai mūsų nepalieka, bet mes jų nenorime paleisti. Arba galvojame, kad negalime.

Tačiau mes galime ir tai yra vienintelė tikroji išeitis.

Jeigu ankstyvoji fazė buvo apie savotišką išgyvenimą, tai vėlyvoji yra apie reabilitaciją.

Teks pamatyti kažką gero savyje. Kažką gero, lengvo, gražaus ar pasigerėtino.

Galima pradėti ieškoti gerųjų pusių. Ne veltui žmonės sako – „bet tai kaip pasisekė!” Seniau galvodavau, kad kokia čia sėkmė? Juk pateko į avariją ir dar sako, kad pasisekė? Bet čia ir yra išeitis.

Labai lengva kalbėti, kad nepasisekė – žmogus prarado akį. Bet galima matyti – pasisekė, jis išsaugojo kitą akį.

Lygiai taip pat galiu sakyti, kad man pasisekė – nudegiau tik dalį delno. Nenukentėjo vaikai, neapdegė kitos kūno dalys.

Mes turime galimybę reabilituoti bet kokį įvykį. Padaryti jį minkštesniu, šviesesniu ir lengvesniu. Net mirtį galime matyti kitaip. To įrodymas - bet kurios laidotuvės. Vieni intensyviai gedi, kiti lieka stiprūs, treti juokauja, ketvirti meldžiasi, penkti rūpinasi kitais ir būna ramsčiu. Bet kokios laidotuvės turi potencialo tapti labai sunkiu ir juodu susibūrimu arba viltingu ir šventu išlydėjimu.

Mes netgi galime švelniai koreguoti prisiminimus. Savo atmintyje šiek tiek pakeisti ar paryškinti tam tikras pozityvias detales. Mes galime jas sustiprinti ir iškelti į pirmą planą.

Nudegimo prisiminimas gali likti tik juoko, šampano ir apsikabinimų prisiminimu. Skausminga operacija gali likti tik stiprybės manifestacija. Užpuolimas gali likti tik stipriu rūpesčio ir žmonių suteiktos pagalbos pojūčiu.

Prisiminimų korekcija veikia labai keistai ir kai kurie mokslininkai jau nedrąsiai kalba apie taip vadinamą retro kozalinį poveikį, t.y. sprendimas dabartyje gali keisti praeitį. Kitaip tariant, mūsų sąmoningas veiksmas situaciją matyti lengvesne praeityje palengvina ir jos pasekmes dabartyje.

Jau seniai pastebėta, kad pacientai, kurie negali paleisti praeities gerokai sunkiau gyja. Aš net savo praktikoje ne kartą susidūriau su paciento emociniu skausmu dėl netikusio gydytojų požiūrio.

Moters ašaros akyse pasakojant, kad chirurgas nepatikrino net jos operuoto ir vis dar skausmingo kaklo judesių ir tik pažiūrėjęs į rentgeno nuotrauką nerūpestingai dėbtelėjo „viskas čia gerai“.

Arba vyro atodūsiai ir nusivylimas savimi, kad vis tik ryžosi operuotis, nors dar galima buvo bandyti kitas priemones.

Kad ir kokie pavyzdžiai bebūtų, visais atvejais žmonės negali paleisti savo klaidų, neteisybės ir nelaimės. Nepaleistos ir neapdorotos nelaimės sėkmingai ardo fiziologiją, trukdo išgyti, vagia jėgas ir kuria naujas ligas. Tai yra savotiškas anti-placebo poveikis, dar kitaip žinomas kaip nocebo. Kūnas jaučia save naikinančias veiklas, todėl ir naikina save. Įvairių autoimuninių ligų priežastys irgi dažnai slypi nepaleistoje praeities traumoje ar įvykyje. Jis tiesiog sukasi ir cirkuliuoja sistemoje, o kūnas bando gintis.

Nesupainiokite įvykio paleidimo su įvykio neigimu. Mes nenorime neigti ir sakyti, kad nenutiko – tai tik pigus melas, kurį kūnas puikia atskiria. Mes turime priimti kas nutiko, pasidaryti išvadas, įžvelgti šviesiąją pusę, paleisti ir eiti toliau.

Šį naujienlaiškį rašau būdamas viešbutyje ir mano nudegimas per penkias dienas pavirto į vos matomą dėmelę. Didelė pūslė greitai dingo ir oda sugijo itin greitai. Ir aš tikrai prisimenu, kad mano nudegimai taip greitai negydavo. Nors aš į savo žaizdas ir traumas visuomet mokėjau žvelgti lengvai ir pozityviai, tačiau pradėjus praktikuoti paleidimą viskas pradėjo gyti žaibiškai.

Patempimai ir sąnarių užstrigimai, raumenų sutraukimai, peršalimai ir slogos tiesiog ilgai neužsilieka.

Traukinys miegančių nelaukia ir ypač nelaukia tų, kurie tempia daug bagažo. Gyvenimas juda, judėkime su juo, nes už kampo laukia gražūs dalykai ir jiems reikia tavęs, o ne tavo bagažo.