Ko išmokote iš savo genties? / Naujienlaiškis 16

Pabūsiu dramatiškas, bet žmogus netaptų žmogumi, jeigu neturėtų kitų žmonių, kuriuos galėtų kopijuoti.

Mums net sunku įsivaizduoti scenarijų, kuriame vaikas neturi šalia esančio žmogaus. Kaip atrodytų žmogus, kuris nuo mažų dienų augo be kito veido, galinčio dovanoti savo žvilgsnį, mimikas, šypsenas. Kaip susiformuotų tokio vaiko klausa ir balsas, jeigu jis negirdėjo kito kalbančiojo. Kaip toks žmogus judėtų? Ar jis galėtų pats atrasti eiseną, jeigu nematytų kitos dvikojės būtybės?

Leistis į tokias įžvalgas mums yra per tragiška ir per sunku. Tokie realūs scenarijai yra labai reti, o gal net neįmanomi, tačiau yra užregistruotų atvejų kai asocialių ir nesveikų šeimų nariai net ir užaugę komunikuoja lodami, nes girdėjo tik šunų lojimą ir nematė normalaus žmogiškojo elgesio.

Artimiausia realybei Tarzano istorija įvyko Vietname. Mažas vaikas su savo tėvu pabėgo į džiungles po to, kai amerikiečių bombardavimo metu žuvo pusė jų šeimos. Nežinodami, kad karas baigėsi, tėvas ir sūnus džiunglėse praleido keturis dešimtmečius. Juos atrado vieno kaimo gyventojai ir pabandė integruoti į savo visuomenę. Nepaisant to, kad vaikas užaugo su savo tėvu, dabar jau suaugęs jis neturėjo žalio supratimo kas yra moteris, lytiniai santykiai, kas yra Mėnulis ir kokios yra elementariausios socialinės taisyklės. Jis nebuvo matęs nei kūdikių nei didesnių vaikų, todėl nemokėjo su jais ir bendrauti – paprašytas kiek sudrausminti vieną vaiką, jį skaudžiai prilupo. Be jokio pykčio, tiesiog neturėdamas jokios empatijos Vietnamo Tarzanas darė tai kas buvo suprantama jo džiunglių aplinkoje, bet netoleruojama civilizacijoje.

Tačiau vėl patekęs į džiungles, Ho Van Langas tapdavo miško dalimi. Su nekalta šypsena jis filmuojantiems mokslininkams demonstravo dar niekur nematytus išgyvenimo įgūdžius, kurių pavydėtų didžiausi ekspertai. Jo matymas ir klausa buvo prisitaikę registruoti mums nepastebimus pokyčius. Visus tuos dešimtmečius maitinęsis lapais, šaknimis, keptomis žiurkėmis ir skrudintais šikšnosparniais, Langas mirė civilizuotame kaime nuo chemikalais užterštos mitybos iššaukto kepenų vėžio.

Vadinasi, žmogiškumas nėra paveldimas. Žmogiškumas yra perduodamas. Kai visi kiti žinduoliai gali gyventi padedami paveldėtų instinktų, mums to negana. Mes tampame žmonėmis dėl to, kad esame tarp žmonių. Kiekvienas iš mūsų esame priimami į žmonijos gretas. Su rūpesčiu. Didesniu ar mažesniu, tačiau žmonija visuomet buvo suinteresuota, kad nauji jos nariai būtų integruoti į jos gretas.

Žinoma, pagal savo taisykles. Vaikas turi atitikti genties standartus, vertybes, kalbą, elgesį, papročius ir išvaizdą. Jis turi judėti, kalbėti, atrodyti ir mąstyti kaip gentis to reikalauja. Ir jis po truputį tampa savo genties žmogumi. Ne dėl to, kad objektyviai tai būtų geriausiais variantas, bet dėl to, kad kiekvienam nariui reikia pritapti. Juk mes visi tam tikrame lygmenyje norime pritapti, nes taip yra saugiau ir patogiau. Iš tiesų, tai yra gyvybiškai svarbu, nes po vieną žmonės neegzistuoja.

Vaikystėje tai pasireiškia mėgdžiojimu. Genties vaikai nenuleisdami akių stebi vyresniuosius. Berniukai imituoja genties vadą, stipriausius karius ir produktyviausius medžiotojus. Mergaitės nori būti reikalingos genties lyderės, svarbių ritualų vedėjos ar gerai įvaldyti amatus. O gal lyčių vaidmenys visai kitokie, gentyje veikia matriarchatas ir mergaitėms yra leidžiama medžioti lygiateisiškai su berniukais. Kad ir kokia genties santvarka bebūtų, ji veikia tik toje gentyje.

Per mūsų žmonijos istoriją buvo labai daug genčių. Ir jos visos labai skirtingos. Nuo kanibalistinių Papua Naujosios Gvinėjos bendruomenių iki dvasingų nesmurtinę mitybą praktikuojančių Indijos ar Afrikos genčių.

Net ir Amerikos indėnų gentys skyrėsi savo santvarka ir vertybėmis. Likti be savo genties beveik vienareikšmiškai baigdavosi mirtimi. Vienam ilgai išgyventi gamtoje būdavo beveik neįmanoma, o jeigu patekdavai į kitos genties rankas, dažniausiai tai baigdavosi greita arba lėta mirtimi, vergove ir tik retais atvejais būtum priimtas ir integruotas į bendruomenę.

Bet mums nereikia per daug gilintis į genčių santvarką, šiais pavyzdžiais aš noriu parodyti, kad mes savo gyvenimus, sveikatą, mąstymą ir pasirinkimus modeliuojame pagal mus supančius pavyzdžius.

Šiandien mes negyvename gentyse, bent jau ne tradicine to žodžio prasme. Žinoma, mes galėtume išvesti paraleles tarp genties ir šeimos, genties ir darbovietės, genties ir krepšinio sirgalių, jogos būrelio, muzikos grupės ar ją garbinančių fanų. Ir mes pamatysime, kad net ir ten mes mokomės elgesio iš vieni kitų.

Kadaise mano dėdė nusivežė mane, brolį ir pusbrolį į krepšinio varžybas. Žaidė Vilniaus Lietuvos rytas ir Kauno Žalgiris. Man tuo metu dar nėra tekę būti sausakimšoje tribūnoje. Drebanti ir gaudžianti aplinka padarė didelį įspūdį, tačiau mane dar labiau nustebino tai ką aš pamačiau tribūnose. Mes toli gražu nebuvome vieninteliai vaikai toje salėje. Tėčiai, dėdės ir seneliai, net ir mamos buvo atsitempę savo vaikus. Ištisos šeimos skandavo ir karštai palaikė savo krepšinio aikštelės numylėtinius.

Tačiau tam tikro amžiaus vaikai, kurie dar nespėjo susipažinti su žaidimo taisyklėmis ir visa kultūra, patekę į tokią vietą stebi ne tik žaidėjus, bet ir juos supančius suaugusius. Vaikai mokosi būti sirgaliais. Jie mokosi reaguoti, švęsti ir liūdėti dėl aikštelės įvykių.

Jie išmoksta šlovinti ir kritikuoti nutolusius žmones, kurių jie asmeniškai nepažįsta.

Mane labiausiai nustebino matyti suaugusius, kurie vieną akimirką išpažįsta meilę savo komandai, o kitą akimirką keikia, atrodytų, su didžiausia neapykanta savo herojus. Vyresni paaugliai jau neišsiskirdami skanduoja vienu balsu, o mažesnieji vis dar bando pagauti kada šaukti, o kada baubti.

Jeigu vaikas pamatytų krepšinio mačą ir neturėtų jokio iš šalies primesto konteksto, jis žaidimą matytų visai kitaip. Vėlgi, mes sunkiai galime įsivaizduoti kaip tai atrodytų, nes kontekstas visuomet yra. Visuomet yra tėtis, draugai ar komentatorius, kuris suteikia kontekstą. Kas žaidžia gerai, kas blogai, kas favoritai, kas mūsų miesto atstovai, už ką sirgti, ką palaikyti, kas vertingiausias, o kas po traumos. Yra laikrodis ir taškai, kurie byloja apie pergales ir pralaimėjimus. Jeigu nebūtų taškų, kada žaidimas baigtųsi ir kaip išsiaiškintume laimėtoją? Ar laimėtojas turi būti?

Kontekstas perduoda mums visą istoriją ir nepastebimai mus formuoja. Pasirodo, kad turi kažkas laimėti, o kažkas pralošti. Taip žmogus įgauna varžybinį mąstymą. Yra laimėtojai ir pralaimėtojai. Mes ir jie.

Ir taip gimsta sirgalius, kritikas, ekspertas, fanas, o gal net ir žaidėjas. Taip atsiranda svajonės būti komandoje, žaisti NBA, gauti kontraktus ar būti krepšinio žvaigžde.

Link ko aš suku. Aš jokiu būdu nenoriu kritikuoti krepšinio kultūros, tam nėra prasmės.

Jeigu mane tėtis būtų vedęs į krepšinio būrelį ir varžybas, pats vestųsi pamėtyti kamuolį ar pasisodinęs aiškintų kas vyksta televizoriaus ekrane, ko gero ir aš būčiau pamėgęs krepšinį. Ne dėl to, kad krepšinis savaime yra geresnis ar blogesnis, bet dėl to, kad aš kopijuočiau, perimčiau ir norėčiau pritapti.

Kažkas Kanadoje taip susidomi kerlingu. Stumdo nupoliruotus akmenis ant ledo ir yra pamišę sporto fanai. Kitus užkabina šachmatai, futbolas ar kompiuteriniai žaidimai.

Mane tėtis nuvedė į imtynių būrelį ir aš pamėgau imtynes. Ne dėl to, kad imtynės yra geriausias dalykas, bet dėl įvairiausių kitų priežasčių, iš kurių tikriausiai buvo svarbiausia tai, kad mane ten nuvedė tėtis.

Žinoma, turi susidėlioti daug kitų faktorių, kad liktum sporte ar kitoje veikloje. Pirmiausiai tau turi sektis, nes kitaip atsibos. Turi pritapti prie aplinkos ir kolegų, nes kitaip bus per daug emociškai sunku ir nesaugu. Gal dėl to aš ten išbuvau tik tris metus. Beveik visi išskirtinai kalbėjo rusiškai, kuo aš pasigirti negalėjau, ir nebuvo labai draugiški.

Atėjęs į rytų kovos menus suradau puikų trenerį ir daug draugų, todėl ten išbuvau vienuolika metų bei išsinešiau šiltus prisiminimus ir turtingas patirtis.

Jeigu mes išmokstame kopijuoti gentainius, perimame reakcijas, mąstymą, požiūrius ir manieras, kaip tai formuoja mūsų sveikatą, kūną, santykius, laimę, valią, ramybę, empatiją, pasitikėjimą, pasirinkimus ir begalę kitų savybių bei gyvenimo aplinkybių?

Juk lygiai taip pat kaip ir krepšinio tribūnose, vaikai išmoksta panikuoti ar save kaltinti pasirodžius pirmiems peršalimo simptomams. Susižeidę jie išmoksta bijoti kraujo užkrėtimo ir abejoti savo imunitetu. Ilgesnį pėsčiųjų taką išmoksta matyti kaip nepatogumą, kurį lengviau įveikti paspirtuku, o ne eikliu pasivaikščiojimu. Sportą ir pratimus pamato kaip sudėtingų taisyklių ir specialistų ribojamą veiklą. Apie keliones galvoja kaip apie finansinį nuostolį. Savo gerbūvio prastėjimą susieja su politikų veidais ir leidžia sau patikėti, kad nėra verti derėtis dėl didesnio atlyginimo.

Užduokite sau klausimą:

Ar gali būti, kad jūsų sveikata, gyvenimo kokybė, santykiai ir net sėkmė priklauso nuo to ką jūs perėmėte ir nejučia kartojate kiekvieną dieną?

Jeigu drįstate pasakyti taip, tuomet leiskite sau patikėti, kad galite išmokti naujo mąstymo ir ugdyti geresnį požiūrį. Turite laisvę kitaip elgtis, nes turite teisę rinktis kitus gentainius, kitus pavyzdžius, aplinką ir kitą pasaulėžiūrą. Galite išmokti naujų įgūdžių ir geresnių įpročių.

Ir aš jums galiu iš patirties pasakyti, kad užtenka labai nedaug. Mums nereikia nuo pradžių mokytis eiti, bet mes galime patobulinti eiseną. Mus nereikia mokytis kalbos, tačiau mes galime rinktis geresnius žodžius. Neturime nuvertinti savo amžiaus, verčiau atrakinkime jo privalumus. Nereikia naujų sąnarių, reikia išmokti geriau juos naudoti. Ir nebūtina giliai filosofuoti, nes užtenka gerų idėjų.

Jeigu žinutė jums rezonuoja, tuomet likime drauge ir formuokime naują gentį.