Ką neuromokslas sako apie manifestavimą / Naujienlaiškis 3

Manifestavimo fenomenas neprivalo būti pagrįstas tik burtais. Egzistuoja esminiai neurologiniai procesai, kurie gali padėti mums susikurti trokštamą gyvenimą, pritraukti reikalingus žmones ir pasiekti svarbius tikslus.

Jeigu geriau suprasime kaip galime keisti savo smegenų veiklą, neišvengiamai iššauksime geresnius pokyčius gyvenime. Žmogus turi įvairius svertus, kuriais gali nukreipti savo neurofiziologiją veikti prieš jį arba už jį. Bet kaip?

Žmogus yra automatinė būtybė

Turime labai gerai suprasti, kad beveik visi organizme vykstantys procesai yra automatizuoti. Vienos funkcijos vyksta mums apie tai nenutuokiant – pavyzdžiui, ląstelės dalinasi pačios ir mes to nejaučiame, tačiau ilgainiui galime pamatyti to proceso rezultatą. Paaugo plaukai ir sugijo žaizdos. Nematėme kaip įvyko, bet pamatėme kad įvyko.

Kitos funkcijos mums yra akivaizdžios, bet mes negalime jų valingai kontroliuoti. Virškinimas ir širdies veikla yra aiškiausi pavyzdžiai.

Širdis plaka automatiškai. Mes galime netiesiogiai daryti įtaką širdies veiklai, bet negalime nuspręsti, kad jai reikia sustoti ar vėl pradėti plakti. Nusprendus pabėgioti ir palipti laiptais, širdies veikla pagreitės.

Smegenys - ne išimtis. Žmogaus smegenys geba atlikti šimtą milijardų operacijų kiekvieną sekundę – švelniai tariant, gerokai daugiau negu galime sąmoningai suvokti ir reguliuoti.

Didžioji dalis šių operacijų yra skirtos judėjimui, regėjimui, pojūčiams ir kitų juslių siunčiamų signalų apdorojimui. Nors širdis ir virškinimo traktas iš principo geba veikti atskirai nuo smegenų, neurologiniai galvos smegenų procesai yra būtini norint palaikyti subtilią širdies kraujotakos ir virškinimo sistemos reguliaciją.

Neurologiniai tinklai

Įvairūs smegenų regionai komunikuoja tarpusavyje ir sukuria neurologinius tinklus. Savotiškas operacines sistemas, skirtas atlikti gausybę įvairiausių užduočių – mąstyti, pastebėti, atpažinti, reaguoti, kurti ir t.t.

Vienas pagrindinių neurologinių tinklų yra vadinamas „įprasto režimo“ tinklu. (angl. default mode network) (verčiu, kad būtų lengviau suvokti, o ne dėl akademinio tikslumo) . Šis tinklas veikia žmogui įprastai mąstant, svajojant ir be įtampos leidžiant laiką. Tinklas nemažai dalyvauja ir savęs suvokime.

Kai mums reikia stipriai susikaupti, spręsti uždavinį ir aktyviai prisiminti, įsijungia „centrinis sprendimų tinklas“ (angl. central executive network). Šis tinkas prigesina įprasto režimo tinklą ir leidžia mums rimtai dirbti. Šie du tinklai funkciškai vienas kitam prieštarauja ir dirba pakaitomis.

Tačiau kas nusprendžia, kada vienas ar kitas tinklas turi įsijungti?

„Aktualumo, iškilumo tinklas“ (salience network) visą laiką stebi aplinką ir atkreipia dėmesį į svarbius - iškilius trigerius. Tai yra filtras, kuris praleidžia mums aktualią informaciją ir nekreipia dėmesio į nesvarbią. Būtent šis tinklas leidžia mums išgirsti savo vardą šurmulyje. Vardas mums yra įprogramuotas per daug metų, todėl šis tinklas vardą laiko pačiu svarbiausiu trigeriu, kurį galime išgirsti net iš kito salės galo, per dvidešimt šnekančių žmonių. Tai pasąmonės veikla.

Tarkime, kad jūs pastebėjote galimybę. Iš tiesų – pasąmonė, t.y. „aktualumo tinklas“ nusprendė, kad tai yra galimybė ir atitinkamai leidžia įsijungti centriniam sprendimų tinklui, kurio pagalba galite priimti sprendimus ir veikti galimybės panaudojimo vardan. Tačiau jeigu jūs nematote galimybių, lieka įsijungęs įprasto režimo tinklas - nėra ką veikti ir galima likti įprastame režime (angl. default mode). Tokiu pat būdu pastebime problemas, pavojų, subtilius žmonių elgesio pokyčius ir visa kita.

Grįžkime prie programavimo. Ar galima programuoti neurologinius tinklus?

Žinoma! Ir teisingai programuojant būtent „aktualumo tinklą“ (salience network), žmogus gali automatiškai pradėti pastebėti ir veikti tinkama linkme. Neigiamai save programuojant prieštaraujančiais įsitikinimais galimybių sumažėja ir padaugėja kliūčių. Žmogaus neurologija pradeda matyti tik kliūtis ir mes gerai žinome kaip tokie žmonės kalba ir elgiasi. Jiems niekas neįtinka, viskas nepatogu, turi daug dalykų sukristi, kad jie būtų patenkinti, dažnai vengia patys kažką dėl to padaryti, o gyvenimas blogas, nesąžiningas ir tamsus.

Salience network nusprendžia kas įsijungs - ar įprasto režimo (default mode) ar centrinis sprendimų (central executive) tinklas. Šie du tinklai negali pilnai veikti vienu metu - antikoreliacija. Todėl mums lengviau arba svajoti ir krapštyti nosį arba susikaupti ir imtis darbo. Būdamas "pilkoje" zonoje nei normaliai pasvajosi nei gerai padirbsi.

Patirtis virsta įpročiu

Iš šešiasdešimties tūkstančių minčių per dieną, daugiau nei kelios bus negatyvios. Iš visų pastebėtų įvykių ir nutikimų - dalis bus nemalonūs. Žmogus per gyvenimą surenka `daugybę patirčių ir jeigu jų nefiltruoja, neapdoroja ir nesistengia keisti ir koreguoti, šios patirtys formuoja asmenybę pagal akivaizdžiausias bei gausiausias patirtis.

Didelė dalis formuojančių patirčių įvyksta būtent vaikystėje, kada mes esame priklausomi ir neišvengiamai formuojamės pagal mus veikiančius suaugusius ir aplinką. Suaugę galime matyti kaip šios vaikystės patirtys prisidėjo formuojant dabartinį gyvenimą.

Kokius draugus turime, kokius partnerius renkamės, ar vaikus mokame mylėti, ar bijome ligų, kaip elgiamės su pinigais, su savo kūnu, kokį maistą renkamės, kaip kalbame, reaguojame į nelaimes, ar mokame reguliuoti emocijas, ar mokame reikšti emocijas, kiek skundžiamės ir taip toliau.

Visos šios savybės ir begalė kitų manifestuoja mūsų laimes bei nelaimes.

Sutikote žmogų, perskaitėte knygą (arba naujienlaiškį), pamatėte kitokių pavyzdžių ir supratote, kad gali būti kitaip, gali būti geriau. Padarykime geriau.

Kaip vyksta manifestavimas (anot neuromokslo)

Iš esmės tai yra apie palankius įpročius. Tai sugebėjimas nuolatos programuoti ir reguliuoti savo kasdienybės veiklą, elgseną, reakcijas ir mąstymą, turint mintyje norimus rezultatus ateityje.

Tarkime, kad jūs esate užsibrėžę finansinį tikslą ir norite daugiau pinigų. Atsitraukę galite pažiūrėti į savo gyvenimą ir greitai suprasite kurioje vietoje reikia patobulėti, kad tie pinigai ateitų. Dažniausi variantai:

- Reikia keisti darbą

- Reikia pradėti verslą

- Reikia mažiau išlaidauti

- Reikia pakilti karjeros laiptais

Tai reiškia, kad jūs ne tik sėdite ant sofos galvodami apie pinigus, o surandate kryptį, kuria norite judėti.

Bet čia pasireiškia didžiausias manifestavimo paradoksas.

Aš. Aš noriu pinigų, aš noriu mašinos, aš noriu to ir ano.

Pasirodo, kad daug lengviau pasiekti tikslus, jeigu jie susiję su kitais žmonėmis ir nauda visuomenei. Kur kas paprasčiau save keisi, jeigu tai skirta ir kitų gerovės labui.

Tai nesunku paaiškinti iš evoliucijos perspektyvos. Žmonija išsivystė bendruomenėse ir kiekvienas individas buvo priklausomas nuo bendruomenės. Vadinasi, kad didžiausia galimybė turėti asmeninę laimę pasireiškė rūpinantis kitais bendruomenės nariais. Kuo stipresnė ir saugesnė bendruomenė, tuo laimingesnis ir aš.

Būti naudingu ir reikalingu kitiems yra labai svarbi mūsų funkcija, todėl bet kokius didelius tikslus turėtume įpinti į platesnės naudos kontekstą.

Nenoriu jums siūlyti išgalvotų pavyzdžių, todėl naudosiu savo situacijas.

Daugiau pinigų atsirado kaip pradėjau šeimai statyti namą. Smegenys pradėjo dirbti kitaip, pasimatė sprendimai ir galimybės, kurios pakvietė ir daugiau finansų. Pinigus paverčiau priemone šeimos namui, o ne prasme.

Naujo automobilio norėjau jau seniai, bet jis atsirado tik tuomet, kada įsipareigojau dėstyti Klaipėdoje ir dabar vieną ar du kartus per mėnesį man tenka ten važinėti. Su kokybišku automobiliu galiu nulėkti į Klaipėdą tą patį rytą, o ne iš vakaro ir galiu praleisti daugiau laiko su šeima. Atvykęs į seminarą esu gerokai mažiau pavargęs. Kitaip tariant – atsirakino scenarijai, kurių aš net neplanavau, o mėgavimasis nauju automobiliu tapo kaip šalutinis reiškinys – priemonė. Šiuo atveju sukūriau prasmė ir poreikį kitur, o priemonė atsirado.

Kai pradėjau rašyti apie sveikatą ir kurti naudą kitiems, atsirado daugiau pacientų. Padaugėjo naudos ir man.

Ir tokių pavyzdžių yra daug.

Su sveikata gali būti lygiai taip pat. Gera sveikata nėra geras tikslas savaime. Bet turėti gerą sveikatą, kad būtum naudingas šeimoje ar gentyje, padėtum darbuose, galėtum kurti ir statyti, pastoviai nepriklausytum nuo kitų, galėtum apginti ar padėti reikalui esant – visai kitas kontekstas.

Stresas trukdo keistis

Rūpestis gentimi turi dar vieną tikslą. Mes norime gyventi žemo streso aplinkoje, mums reikia saugumo. Todėl akivaizdu, kad mano įnašas į genties gerovę, padedant ją stiprinti ir palaikyti, padės man jaustis ramiam ir išpildytam.

Kuris iš mūsų galime pasigirti, kad negyvename streso prisotintoje aplinkoje?

O jeigu gyvename be streso, ar tai savaime reiškia, kad esame naudingi ir būname tarp žmonių? Dažniausiai taip nėra. Visuomenė gali būti stipriai toksiška ir stokoja bendruomenės savybių, tad pasaulis dažnai gali atrodyti kaip daugybė už save kovojančių asmenybių, bet ne darni bendruomenė.

Visiems jau žinomas „bėk-kaukis-sustink“ (angl. fight, flight, freeze) režimas, tai aukšto streso būsena, kurioje neįmanoma efektyviai ugdyti naujų įpročių. Įsijungia išgyvenimo mechanizmai, instinktyvios reakcijos, įvairiai sutrinka organizmo ritmai ir žmogaus elgesys. Stresuotas žmogus nėra patikimas bendruomenės narys, nes tampa suinteresuotas tik asmeniniam išgyvenimui. Tai turėtų būti trumpalaikė būsena, skirta ištraukti save iš pavojaus ir vėl nurimti pajutus saugumą.

Taip vadinamoje „ilsėkis-virškink-atsigauk“ (angl. rest-digest-restore) būsenoje mes galime formuoti naujus kasdienybės įpročius, ugdyti ir gilinti santykius, kurti, statyti ir rūpintis. Todėl turime būti suinteresuoti pasirinkti aplinkas, žmones, veiklas ir bendruomenes, kurios leistų ir padėtų jaustis saugiam bei reikalingam. Gentis yra suinteresuota, kad jos nariai gyventų tokioje būsenoje, nes tik tokios sąlygos leidžia mėgautis gyvenimu. Žinoma, gentis gali greitai išnykti, jeigu praranda sugebėjimą pereiti į greitų sprendimų, kovos ir veiksmo režimą. Būtent dėl šių priežasčių, ilgalaikė civilizacijos sėkmė lemia ir jos išnykimą. Žmonės užmiega, išsisklaido, nebegali atpažinti kilusių problemų ir nebeturi valios staigiai keistis.

Negatyvus vidinis monologas

Vienas pagrindinių negatyvią programą stiprinančių įpročių, yra asmenį naikinantis vidinis monologas. Nuolatinė savikritika, žeminimas, niekinimas, klaidų sureikšminimas, abejonės savimi ir kitos negatyvios mintys. Žmogus įkalba sau ribojančius įsitikinimus, nes buvo įpratęs juos girdėti (pvz. mokykloje mokytojų kartojami žodžiai – „negali susikaupti“, „nesugebi išspręsti“, „neprisimeni“ ar „esi išsiblaškęs“).

Kaip nuolatos kartojamas vardas, taip ir žmogų silpninančios replikos įsirašo į neurologinį tinklą, kuris visą gyvenimą skenuoja ir ieško patvirtinimų. Tokios smegenys yra prikrautos savinaikos programų ir toks žmogus pasąmoningai rinksis žmones ir situacijas, kuriose galėtų būti daugiau kritikuojamas, engiamas ir kitaip žeminamas. Pvz.: mokykloje įpratęs būti žeminamas pasirinks tokią pačią darbovietę.

Jau supratau, kad naujienlaiškis pasidarė visai ilgas ir tampa kažkokios knygos skyriumi. Todėl rizikuodamas palikti neatsakytų klausimų, pateiksiu reziume.

Reziume

Pasąmonę perprogramuoti lengviausia saugioje ir stabilioje aplinkoje, kurioje savo naują elgesį galima ramiai kartoti ir tobulinti daugybę kartų. Nesaugios aplinkos ir tvyrančio pavojaus pojūtis išsekina ir trukdo pakilti virš savo instinktų.

Geriausi asmeninio gyvenimo tikslai yra susiję su nauda ir gerove kitiems.

Sugalvoti kaip savo norą ar traukos objektą paversti priemone, bet ne galutine prasme. Siekti ne sveikatos, bet vykdyti veiklą, kurioje reikėtų sveikatos, o tuomet galima džiaugtis sveikata.

Pasąmonę reikia prisotinti pozityviomis perspektyvomis. Savo klaidas reikia įprasminti teigiamai, atsisakyti negatyvaus savęs komentavimo, performuoti ribojančius įsitikinimus – pvz. pasąmonėje įdiegtas įsitikinimas, kad pinigai žmogų daro niekšu, trukdo sukaupti daugiau pinigų. Žmogus neišvengiamai juos išleidžia ir ramiai laukia kito atlyginimo.

Ko neuromokslas nežino

Šiame naujienlaiškyje visai nenagrinėjau dvasinės pusės. Viskas buvo aiškinama antropologiniais ir fiziologiniais fenomenais. Bet tai tik dalis viso paveiksliuko. Mokslas dar vis atmeta mus supantį kuriantį lauką ir dvasinę plotmę, nesugeba paaiškinti intuicijos ir daugybės kitų neurologinių procesų, stebuklingų įvykių, emocijų ir pojūčių. Bet nieko tokio, mokslas visuomet buvo per lėtas ir jokiais būdais neturėtų mums trukdyti džiaugtis asmenine patirtimi. Nes tai yra tikriausia ką galime gauti.