Galvoje ilgai nepagyvensi / Naujienlaiškis 02

Nervų sistema mėgsta sprendimus.

Gyvenime dvi realybės negali egzistuoti vienu metu. Reikia rinktis, o nepasirinkęs žmogus pradeda imituoti gyvenimą viduje. Prasideda skirtingų tikrovių apmąstymai ir scenarijai, o mūsų nervų sistema negali to pakęsti. Jai reikia maisto ir naujos informacijos.

Tik pasirinkus ir priėmus pasirinkimo pasekmes atsiranda kitas žingsnis, kuris anksčiau buvo užmaskuotas. Kad ir kiek laiko mąstytum, jis nebus atidengtas, nes tikrovė ta linkme dar nepajudėjo. Tik mūsų pasirinkimas gali paslinkti šią ribą ir atskleisti naujus įvykius bei informaciją.

Bet kokie išmąstymai tai savotiška ego iliuzija. Protas apsimeta, kad gali rasti atsakymus, tačiau bet koks atsakymas yra pigi realios patirties imitacija.

Šriodingerio žmogus

Mes esame kažkokios kvantinės būtybės. Sugebame laikyti galvoje keletą absoliučiai priešingų ir nepanašių scenarijų vienu metu. Galime gyventi „išsiskyriau su vyru ir nesiskiriu su vyru“ scenarijuje pusę gyvenimo. Tokios kvantinės būsenos kaip „Mečiau darbą ir nemetu darbo“, „Noriu kito darbo ir neieškau kito darbo“ yra labai dažnos neapsisprendusio žmogaus pinklės. Savotiškas Limbo – nei sapnuoji nei atsibudęs, negyvas, bet ir nemiręs, tarp laiko ir erdvės.

Turiu jums naujienų. Taip kokybiškai nepagyvensi. Tokios būsenos yra itin pavojingos ir destruktyvios asmeninei ir aplinkos gerovei. Kyla daugybė kompensacijų, žmogaus organizmas pradeda ieškoti išeičių. Kuriami įvairūs pažeidimai ne tik kūne, bet ir subtiliame žmogaus lauke.

Ligos, nelaimingi atsitikimai, nesėkmės ir žaibai iš giedro dangaus. Tai viso labo savikorekcijos mechanizmai, bandantys išvesti žmogų iš perpus jį plėšiančios būsenos. Jis nepasirinko, todėl besisukantis kosminis variklis vis labiau ir labiau jį gręžia. Žmogus įstringa skirtingų tikrovių dantračiuose ir niekaip neišsprūsta ten kur nori.

Vienos pasekmės labai akivaizdžios, o kitos – tarsi klimato kaita, atslenka iš lėto ir pasimato tik staiga atsrūvančiomis liūtimis ir dusinančia sausra.

Kenčia nervų sistema

Pacientuose stebiu sutrikusią nervų sistemos reguliaciją, tačiau priežastys tuo metu gali būti absoliučiai neaiškios. Nerandu jokių nervus dirginančių pažeidimų kaukolėje, stuburas tvarkingas, tačiau žmogaus organizmas gyvena disonanse. Kvėpavimas sutrikęs, širdies permušimai, panikos priepuoliai, virškinimas išsiderinęs. Miegoti irgi normaliai nepavyksta – žmonėms arba sunku užmigti arba vidury nakties pabunda ir nors tu ką.

Išsityręs pas visus specialistus žmogus yra nukreipiamas pas psichiatrą, kur gauna nervų sistemą gesinantį „gydymą“. Paciento centrinė nervų sistema yra negailestingai nuslopinama neuroleptikais. Gal kažkada tiesiog praeis. Kaip giliai rusenantis durpyno gaisras yra „prižiūrimas“, kažkada juk turi baigtis...

Didelį stresą keičia gilus nuovargis

Mes veikiame geriausiai, kai turime kryptį. Bekryptis žmogus gyvena neapsisprendimo debesyje, kur tūkstančiai skirtingų potencialių galimybių ir pasekmių neranda atramos tikrovėje. Tokia būsena eikvoja brangią nervų sistemos energiją, todėl sąmonės veikla tampa paviršutiniška, dėmesys išblaškytas, o kūnas yra kankinamas nuolatinio streso padarinių.

Tiesa, ilgai tokio streso žmogus pakelti negali, todėl nejučiomis nervų ir endokrininė sistemos pereina į slopinimo fazę. Žmogus pasiduoda ir sulėtėja, potencialiai suserga depresija, jaučia lėtinį nuovargį, nestabilią nuotaiką, rytais neturi jėgų ir sunkiai keliasi iš lovos. Skundžiasi smegenis aplipusiu rūku, kuris pradeda tirpti tik įpusėjus dienai.

Depresija

Depresija tarsi prašosi atskiro teksto, bet tuo pačiu metu nesinori šiai ligai suteikti dar daugiau dėmesio negu ji „nusipelno“. Ne paslaptis, kad depresija yra paplitusi, aš pats tai patyriau, tik niekada neleidau sau peržengti tam tikrų ribų. Bet kodėl tiek jaunų, gyvenimo dar neaplamdytų žmonių patenka į šią būseną? Ir čia išdaviau atsakymą. Gyvenimo rūpesčiai nėra depresijos priežastis – rūpesčių nebuvimas yra didžioji problema. Žmonės, kuriuos blaškė gyvenimo audros dažniausiai yra užsigrūdinę ir išmokę save laikyti virš vandens, tačiau jaunos ir pasiruošusios veikti smegenys sėdi namuose. Sėdi savo galvoje ir mąsto ką joms veikti gyvenime. Dar blogiau, įsijungę Instagramą mes matome kaip daug to gyvenimo vyksta kažkur, pas kitus, o pastovi hiperstimuliacija sukuria iliuziją, kad tu stovi vietoje. Kad tau šansų išvis nėra.

Nė vienas nesame saugus nuo tokio poveikio savo neurologijai. Ne kartą esu pakliuvęs į telefono pinkles ir visais įmanomai būdais turėjau save ištraukti ir užsiimti ekrano dieta. Išsijunk telefoną ir tiesiog žiūrėk į sieną. Jokiais būdais negrįžk pasitikrinti kiek prasėdėjai, bet sėdėk toliau. Pažiūrėsime kiek laiko ištversi kažko nepradėjęs veikti. Žinoma, kad aš šaržuoju, bet smegenis reikia išvalyti ir leisti normalizuotis hormonų ir neurotransmiterių veiklai.

Atgaivinantis veiksmas

Reikia imtis veiksmo. Tai vienintelis išsigelbėjimas. Jokių atsakymų galvoje mes nerasime, kol nepradėsime veikti. Būtina kuo greičiau nešdintis iš galvos į kūną.

Kokio veiksmo imtis priklauso nuo problemos gylio. Itin paklydusiems ir pasimetusiems reikės daryti kone bet ką. Kas patraukia dėmesį? Kambarys reikalauja būti iškuoptas? Pirmyn! Medis pasodintas, spinta sutaisyta, sandėliukas sutvarkytas, atstumas nueitas, parkas ištyrinėtas, sausainiai iškepti, lapai sugrėbti. Aš pastoviai tai praktikuoju jeigu jaučiu, kad apniko mintys.

Reikės tempti save nors ir už plaukų. Bet kokia kaina pradėti veikti ir visas pradės aiškėti. Pasirodys kita užduotis ir kita. Vis labiau atgydamas kūnas suteiks energijos ir žvalumo tęsti. Atsiras kiti norai ir galimybės.

Mums gyvybiškai svarbus veiksmas ir jo rezultatas. Tai ir yra pagrindinė priežastis kam mums duotos smegenys ir kūnas. Žmogus pamaitina save patirtimi. Ir nesvarbu ar patirtis maloni ar ne, tačiau ji suteikia tikrą informaciją bei asmenines ir užtarnautas žinias.

Panašu, kad per daug mąstantys žmonės yra nelaimingesni. Egzistuoja kažkoks subtilus balansas tarp minties ir veiksmo, slaptas santykis, kuris mums labai svarbus ir mes tik patys galime jį atrasti. Įprotis mąstyti apie savo ligas, rūpesčius, santykius ir kitus dalykus turi būti pakoreguotas. Nereikia, netgi sakyčiau – negalima mąstyti apie tai per daug. Jūs galite išmokti pajausti kai galvojimas apsunkina ir pradeda kelti lengvą irzulį. Ir nuo to momento nieko gero nebeišgalvosite, nieko nebeišdiskutuosite. Ten atsakymų nebėra ir tuo metu teks nukreipti save kitur.

Subalansavus veiksmą ir mintis susibalansuos ir nervų sistema. Tai yra neatsiejamos žmogaus tikrovės dalys. Aš netgi pastebėjau, kad subalansavus paciento nervų sistemą osteopatinės procedūros metu jam lengviau susidėlioja ką daryti toliau. Kiek kartų esu iš pacientų girdėjęs, kad žengė naują gyvenimo žingsnį kol gydėsi pas mane. Net juokinga, nes apie tai beveik niekas iš pacientų nesusimąsto, o tik pasakoja apie gyvenimo pokyčius ir mažėjančius simptomus. Arba dar kitaip – simptomai paciento sąmonėje pasidaro ne tokie svarbūs, todėl ir pradeda mažėti... Bet daugiau apie tai kitą kartą.

Pradėjus veikti mus pasiekia nauja informacija, įžvalgos, žmonės, pagalba ir idėjos.

Pradėjęs veikti esi liečiamas gyvenimo, nes pats lieti gyvenimą.

Atidėlioji kokį nors svajotą projektą (kaip aš dariau ne kartą, savo nenaudai)? Gal nori pradėti kitą gyvenimo etapą ir nedrįsti? Nori pakviesti savo simpatiją į pasimatymą ir save stabdai? Gal svajoji keliauti į svečią šalį, bet negali patikėti, kad tai skirta Tau?

Pats laikas.