Aptingusiam ir sudirgusiam protui

Aptingusiam protui yra labai sunku save pagyvinti. Kai reikia prisiversti atlikti užduotį ir kažką nuveikti, o tingulio rūkas yra apniaukęs sąmonę, ne mintimis ir ne protu save reikia gelbėti.

Čia į pagalbą ateina fizinis kūnas. Gilūs ir intensyvūs įkvėpimai padės atsibusti ir pagreitins širdies susitraukimų dažnį. Padės staigus ritmo pokytis, keletas pritūpimų, labai trumpas ir greitas pasivaikščiojimas lauke ir panašūs scenarijai užkuria nervų sistemą bei padeda išsklaidyti laikiną mentalinį bloką.

Smegenų ir tuo pačiu proto ryšiai yra neatsiejami nuo kūno funkcijų. Kai sunku protui, kreipkitės į kūną, kai sunku kūnui, ieškokite kitos perspektyvos savo mąstyme.

Streso užvaldytam žmogui liepti nusiraminti yra beveik įžeidimas. Tokie patarimai niekur neveda ir dar labiau padidina stresą. Padidėjusio dirglumo atvejais taip pat išgelbės kūnas.

Ilgi ir lėti iškvėpimai nuramins širdį ir nukreips sąmonės dėmesį nuo iliuzijos, kuria protas laikinai per daug patikėjo.

Taip pat padeda kokia nors veikla, kuri įveda į pastovų ir ramesnį ritmą. Ėjimas yra geras pavyzdys. Pradžioje norisi eiti greitai, po to eisena nurimsta, kvėpavimas susibalansuoja, sąmonė rimsta. Lėti pasilankstymai ir tempimo pratimai padės dar labiau nurimti. Sniego kasimas ir t.t.

Mažus vaikus geriausia nuraminti kokiu nors klausimu visiškai kitoje temoje ar tuo pačiu ritmo pokyčiu. Kai namuose mūsiškiai per daug įsisiaučia, bet kokie prašymai nustoti nė kiek neveikia.

Bet jeigu atsisėdu ir pradedu ramiu balsu pasakoti kokią nors istoriją, vaikai suklūsta, ateina arčiau ir nurimsta. Kartais pakeičiu siutimą į gerokai lėtesnę žaidybinę užduotį.

O mes, suaugę, šiuo klausimu nelabai kuo skiriamės nuo vaikų.