Tu pats nusprendi kiek šviesos bus tavo gyvenime / Naujienlaiškis 14

​

Šiandienos tekstas - filosofinis. Bet tai praktinė filosofija, kuri gali padėti išsaugoti ir padidinti savo gerovę.

Apie tikrovės patirtį. Kaip patirsi, taip ir turėsi.

Patyrimas vyksta spontaniškai ir mes negalime pabėgti nuo patirties. Net sėdint namie kažką patiri. Kambarį, šviesą, orą, save ir savo kvėpavimą, pojūčius, mintis ir visa kita. Kol esame savo kūnuose, tol patiriame.

Tačiau tai nieko nenusako apie patirties kokybę. Patiri – taip, bet ką ta patirtis reiškia? Ar ji maloni, o gal nepatogi? Gal net siaubinga, o gal ekstazinė?

Aš vis dažniau pastebiu, kad gebėjimas patirti yra įgūdis. Kai kurie yra išvystę tą įgūdį iki aukštumų, o pas kitus jis atšipęs ir nė kiek netreniruotas.

Ką reiškia turėti gerą įgūdį patirti? Aš klausiu to savęs pats. Einu parku ir grožiuosi medžiais, uodžiu gryną orą po lietaus, džiaugiuosi milijonais žalių atspalvių, pastebiu paukščius ir jų garsus – pasidžiaugiu ir jais. Paukščiai čiulba, vadinasi yra daug gyvybės, aplinkui saugu ir gera.

Tuomet išgirstu baubiančius garsus, kažkokie neaiškūs jaunuoliai kažkur bruzda, rėkauja ir kelia sumaištį. Žinoma – iškyla visokiausių minčių ir scenarijų, nustoju girdėti paukščius, matyti medžius ir uosti orą.

Ir priklausomai nuo mano sugebėjimo patirti – mano laikas parke gali būti labai skirtingas.

Nes galiu labai greitai paleisti tuos balsus ir eiti toliau, savo dėmesį kreipdamas ten kur renkuosi. Arba – galiu būti patrauktas link. Mano dėmesį kažkas pasiglemš.

Kas tuomet įvyksta? „Parke ramybę drumsčia triukšmautojai.“, „Mano pasivaikščiojimui kažkas trukdo.“, „Kodėl čia yra žmonių?“, „Man trukdo girdėti paukščius.“ Ir taip toliau.

Einu per pėsčiųjų tiltą ir girdžiu: „Man nepatinka tos juodos spalvos.“

Kažkokia praeivė sustojo ir grįžo parodyti savo kompanionams, kad jai nepatinka vieno ant tilto pakabinto paveiksliuko spalvos. Ten panaudota per daug tamsių šešėlių.

Mano pastebėjimas užtruko sekundę, bet atidarė didelę temą. Aš atsisėdau ant suoliuko ir gėrėjausi vaizdais. Tiesiog leidau sau patirti tikrovę tokią, kokia ji yra. Žodžiai „netobula“ ar „tobula“ čia išvis netinka.

Tikrovė tiesiog yra ir ne man spręsti, kad jos neturi būti ar ji turėtų būti kitokia.

Bet.

Aš galiu pasirinkti kokius jos aspektus pastebiu, paryškinu ir sustiprinu. Jeigu renkuosi sustiprinti tamsius aspektus, kurių visur yra ir visuomet buvo, tuomet treniruoju patyrimo raumenį aiškia kryptimi.

Tuomet man viskas netiks visur. Aš būsiu visiškai priklausomas nuo išorinių aplinkybių, kad jausčiausi gerai.

„Kaip pasivaikščiojimas parke? Geras, tik kažkas ten garsiai kalbėjo ir per daug žmonių buvo, tai šiaip tai nekoks. Yra buvę ir geresnių.“

„Ar matei meną iškabintą ant tilto? Taip, bet ten vienas paveiksliukas nederančiom spalvom.“

Vis koks nors „bet“, „tik“, „nu kodėl“ bus prikabintas prie eilinių patirčių.

Sunku būti prie žmonių, kurie ieško tikrovės trūkumų, o ne privalumų. Sunku su jais statyti santykius, draugystes ir partnerystes.

Nes neišvengiamai trūkumų pradės ieškoti ir jumyse. Anksčiau ar vėliau nebetinka niekas ir niekaip. Taip žmonės pradeda nekęsti vieni kitų ir sunaikina savo santykius.

Su antra puse, su vaikais ir su verslo partneriais. Toks gyvenimas ardo sveikatą, galimybes ir grožį.

Mano patarimas sau, kurio aš laikausi jau daugybę metų, buvo toks:

Gink Dieve nekurk šeimos su moterimi, kuri pastoviai pastebi tavo trūkumus ir leidžia sau apie juos tau nuolat priminti.

Tą patį taikau ir savo draugams ir verslo partneriams. Neverta. Man gyvenimas per trumpas ir per brangus, kad būčiau įsuktas į tamsos debesis, kuriuos žmonės patys sau ir sukuria.

Aš neteigiu, kad nematau tamsos ir baisių dalykų. Jie yra. Juos reikia kažkaip integruoti ir mokėti gyventi pasaulyje, kuriame jie egzistuoja.

Tačiau 99.999 procentai mūsų gyvenime praleisto laiko yra paprastoje aplinkoje, kuri nieko nebando su mumis padaryti. Ji negrasina ir nevilioja, nebando apmauti ir nelinki bloga. Ji tiesiog yra.

Išvadas pasidarome mes patys ir jomis nuspalviname savo patirtį.

​