Stulbinančio progreso paslaptys / Naujienlaiškis 09

Aš daugybę metų studijavau asmeninį progresą. Man rūpėjo klausimas - kaip greitai progresuoti? Kaip greičiau tobulėti?

Kaip pasistūmėti finansuose, kaip tapti ženkliai geresniu savo profesijoje, kaip praplėsti savo sąmonę?

Nustebau, tiesą pasakius, supratęs, kad tikras progresas niekada nėra tai, ką mes įsivaizduojame.

Galite galvoti, kad progresas yra užtikrintas judėjimas auksinio gralio link tiesiame, o gal kiek vingiuotame tunelyje. Aš, su savo visais titulais ir pasiekimais, tiesiog eisiu eisiu ir nueisiu. Tačiau pradėjus eiti, tunelis ne tik pradeda vingiuoti, bet grindys atsiveria ir jūs prasmengate skradžiai. Krentant nuo uniformos nuplyšta visi ordinai ir jūsų rangą parodantys antpečiai.

Staiga suprantate, kad kojos nebetarnauja neriant pro debesis, reikia staigiai išmokti skristi. Prasikalus sparnams jūs sklendžiate ore ir karštligiškai renkatės kuria kryptimi skristi. Žinoma, ką tik šalia prabudęs ugnikalnis spjaudosi liepsnomis ir grasina suskrudinti jūsų naujai atrastus sparnus. Galiausiai paaiškėja, kad tai tik sapnas ir jūs laikinai patikėjote, kad turėjote kojas ir buvote tunelyje.

Padangės – jūsų namai.

Progresas yra dvejopas.

Vienoje pusėje tai nuspėjamas progresas. Tai linijinė progresija, tai fizikos dėsniams pavaldus progresas. Dedi akmenis į krūvą – kuo daugiau dėsi, tuo labiau didės krūva. Tai darbo stažas. Tai techninis įgūdis, kuris buvo kartotas šimtus tūkstančių kartų. Tokį progresą galime matuoti pagal įdėtas reguliarias pastangas ir skirtą laiką. Jis nuspėjamas.

Kitoje pusėje – nelinijinis progresas. Tai kvantinis šuolis, paradigmos pokytis, laikui nepavaldus proveržis. Toks progresas yra nenuspėjamas ir stebinantis. Jis nepasiduoda klasikinės fizikos dėsniams ir, kai kuriais atvejais, atrodo kaip antgamtinė dovana. Jis stebuklingas.

Manęs niekada nežavėjo mintis „Dirbk išsijuosęs dešimt metų ir kažką pasieksi“. Mano mokytojai mums kartodavo, kad osteopatija yra sunki tik pirmuosius penkiasdešimt metų. Dabar, pats būdamas osteopatijos mokytojas, kartais numetu šį juokelį savo studentams.

Tačiau aš tokiais juokais netikiu, nėra prasmės jais patikėti.

Mane domina stebuklingi žmogaus sugebėjimai.

Ar kada nors susimąstėte kaip pasakų herojai yra apdovanojami stebuklingais sugebėjimais? Kurie veikėjai gauna galingiausias burtų lazdeles, išmoksta sudėtingiausius burtažodžius ir gauna slaptingiausias žinias?

Kas skiria herojų, kuriam pavyko pagriebti trokštamą artefaktą iš po miegančio slibino, nuo tų, kurie sučirškėjo slibino liepsnose ir liko gulėti tame požemyje? O gal niekada neišdrįso išsiruošti į tokį žygį?

Keletas savybių.

Prisiimti visišką atsakomybę.

Pradėjęs savo profesinę karjerą labai greitai supratau, kad darbas komandoje lėtina mano progresą. Aš niekaip negalėjau suprasti kokius tikslius rezultatus mano gydymas atneša pacientams. Galėjau įtarti, bet niekada negalėjau būti tikras. Jeigu pacientui paaštrėjo, ar tai galėjo būti dėl mano masažo ar kineziterapijos? Po procedūros viskas buvo gerai, bet paskui pacientas praėjo per fizioterapiją, perlines vonias, lazerį, kitą kokią nors terapiją ir t.t.

Išdirbau lygiai septynis mėnesius ir atsidariau savo kabinetą. Man reikėjo pacientų „nuo labas iki ate“. Nebėra kur slėptis. Nebėra kitų atsakingų, nebeišeina dalintis nesėkme. Visiška atsakomybė.

Sugebėjimas pripažinti savo klaidas sau pačiam ir nuolatos koreguoti savo elgesį pagal tai – būtina sąlyga.

Neprisirišti prie rezultatų.

Nereikia švęsti savo pergalių, nereikia gedėti savo pralaimėjimų. Pergalės ir pralaimėjimai praeina labai greitai ir atskuba kita akimirka. Prisirišus prie savo sėkmės atvejų arba nepaleidus pralaimėjimų labai greitai užsiteršia kita galimybė. Susireikšminimas ar susimenkinimas yra baisūs trikdžiai ir jie įgauna visokias formas, nė vienas nėra saugus. Jeigu galvojate, kad jums negresia – jūs jau ten.

Tarnauti kitiems.

Kokią naudą nešu žmonijai? Ar mano progresas naudingas kitiems? Jeigu jausite, kad jūsų veikla pasitarnauja kitiems, tuomet galėsite labiau patikėti savimi. Jums nereikės laukti leidimo iš kitų, kad norėtumėte padaryti savo darbą. Žmonija jums leidžia, žmonijai jūsų reikia, padarykite geriausiai ką galite. Tarnystės pojūtis suteikia sveiko kuklumo, bet ir jėgų bei drąsos kažko imtis. Išdrįsti ir padaryti, nes tai prasminga, nes tai vertinga.

Leisti sau būti nežinioje.

Negalvokite, kad galite numatyti savo progresą. Jis nuves jus į tokius pasaulius ir situacijas, apie kurias net nenutuokiate. Vadinasi reikia prisijaukinti nežinomybę. Neišvengiamai bus etapų, kurie vers jus abejoti tuo ką darote, ar gerai darote, ar pakankamai darote?

Aš puikiai žinau tą jausmą, kai po savo tobulėjimo seminaro dar nemoku gydyti naujai, bet nebegaliu gydyti kaip įpratęs. Tai yra pats vertingiausiais laikotarpis – išbūti naujume. Sukandus dantis išbūti nesvarumo erdvėje ir išlaukti kol susidarys nauja koordinačių sistema. Jeigu neišdrįsite išbūti, nersite į tai kas pažįstama ir saugu. Ak, praleista proga.

Progresas jus pakeis. Ar jūs pasiruošę paleisti senąjį aš?

Alisai stebuklai pilnai atsivėrė kai ji nustojo vertinti kas yra ne taip ir priėmė tai kas yra.

Senasis aš patirs pavojų, todėl visomis išgalėmis bandys įrodinėti savo svarbą kritikuodamas naujus pasaulius. Jis neturi kitos išeities, nes jis ten nepriklauso. Senos reakcijos ir elgesys nieko nereiškia. Jūsų traumos – nieko nereiškia. Jūsų karti patirtis – nieko nereiškia. Nes jeigu reiškia, vadinasi per tą filtrą ir matote, to ir ieškote, to ir laukiate.

Identiška situacija gali išsirišti tūkstančiais kitų būdų. Iš priešo galite virsti draugu. Iš silpno galite virsti stipriu. Iš šalto galite virsti jautriu. Iš „tobulo“ galite virsti tikru.

Būsite apdovanoti

Čia vyksta stebuklas. Skirtingai nuo linijinio ir nuspėjamo progreso, jūs patiriate šuolį į kitą realybę. Tai ne „lašas po lašo“ situacija. Tai ne „kapeika prie kapeikos“ ar „akmuo ant akmens“ fenomenas.

Staiga įvyksta realizacija, jus apdovanoja naujais sugebėjimais, žiniomis ir perspektyva.

Ne jūs pasiekėte, jums buvo suteikta.

Viskas mano gyvenime stipriai pasikeitė kai supratau, kad ne aš pasiekiau, o man buvo suteikta. Tikrovė organizavosi milijardais mikroskopinių įvykių, kad aš tapčiau tuo kas esu, kad įvyktų tai kas įvyko.

Ir vyksta toliau. Aš dalyvauju šitame magiškame realybės raibuliavime ir turiu teisę pasisakyti, kuria kryptimi noriu judėti.

Juk aš čia ne veltui.