Laiškas poilsiui - laikas pailsėti / Naujienlaiškis 11

Dažnas iš mūsų nemokame ilsėtis. Mums gali atrodyti, kad tai poilsis, bet tai nėra poilsis.

„Bet kaip? Kas gi čia tokio, nukritai ant sofkės ir ilsiesi. Didelis čia menas.“

Aš irgi taip galvojau, bet paskui pradėjau stebėti savo elgesį. Kiek laiko praeina nuo to, kai priguli ir pasiimi telefoną? Ar telefonas šalia? Jeigu taip, kodėl jis šalia?

Ar galite pabūti tyliuose namuose? Ar reikia, kad kalbėtų televizorius? Jums taip jaukiau?

Kaip su muzika? Ar nereikia muzikos, kad užgožtų įkyrias mintis? Ar reikia rankose romano su dar viena intriga?

Ir daugybė tokių pavyzdžių.

Mes poilsį maišome su kitais dalykais.

Atsijungimas, anestezija, slopinimas, blaškymas, nukreipimas, bukinimas, torporas, stimuliacija ir simuliacija, bet ne poilsis.

Atsisėskite ar atsigulkite patogiai, neturėkite telefonų, nesitrukdykite televizoriumi, neimkite knygos. Nepulkite medituoti ir giliai kvėpuoti.

Tiesiog palaukite. Ateis skubančios mintys, užgrius nepadaryti darbai, pakvies nepalietos gėlės ir krebždės neplauti indai.

Bet jūs laukite.

Nereikia laukti kažko, tiesiog palaukite.

Dėmesys paklaidžios ir sulėtės, atsiskleis tyla. Pradžioje – sunkiai pastebima, bet paskui vis drąsesnė. Jūs suprasite, kad ta tyla visuomet buvo ir visada yra. Ji ne tarp minčių – ji prieš mintis. Ši tyla leidžia mintims būti pastebėtoms, kaip debesys žydro dangaus fone.

Po truputį prasideda Poilsis.

Jis toks paprastas ir toks grynas. Jis neįmantrus, bet jaučiasi kažkaip šventai. Jam nereikia jokių daiktų ir užduočių. Jis yra tiek, kiek mums jo reikia. Jis bus toks gilus, kiek mes leisime sau nugrimzti.

Įkyrios mintys tampa ne tokios svarbios, o svarbios idėjos pagaliau gali būti išgirstos.

Laikas čia neturi daug valdžios. Net kelios minutės reiškia daug. Net kelios valandos jaučiasi lengvai.

Ilsėkitės, kiek galite sau leisti. Ilsėkitės, kiek išdrįsite.

Ir jeigu leisite, Poilsis jus pats susiras.